Vaikų pasaulis. Jaunimo psichologinė sveikata.

Laba diena, brangūs FM99 klausytojai. Labai malonu su jumis pasisveikinti, kaip ir itin malonu pasisveikinti su radijo studijoje viešinčiais svečiais. Tai Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariai ir tikrai smagu, kad gausiai šiandien jūsų yra radijo studijoje. Tai Livita, Urtė, Milda, Gabija ir Justinas. Sveiki gyvi! - Laba diena. Labai malonu matyti, tikrai pavasaris pas mus atkeliavo pilnu tempu. Ir ir mokslai, ir ir, žodžiu, ir visokios kitokios veiklos, ir jau turbūt ir į gamtą labiau norisi, tai tikrai tos sąmyšio galvoje, ar yra šiek tiek daugiau? Ar vis dėlto, kaip tik su pavasariu tokios ramybės ateina? - Sąmyšio tai nelabai yra, nes man tai čia realiai eilinės dienos. - Mhm, o merginom, ar pavasaris įneša daugiau sąmyšio, ar kaip tik ramu, ramu? - Manau, kad įneša sąmyšio, vis tiek norisi jau tos vasaros, jau, a, norisi labiau atsipalaiduoti, pabūt gamtoje su draugais, tai manau, kad jau ir, a, ne viską, tarkim, ir spėju su mokslais ir taip toliau. - Turbūt tai supras didžioji dauguma moksleivių, ar ne, Livita? - Tikrai taip. Na, šiandien mes kalbėsime apie psichologinę pagalbą, apie tai, kada jos reikia, ar jos reikia apskritai, kokia galbūt, na, kas labiausiai galbūt yra patogu jaunam žmogui ar vaikui? Ar psichologo konsultacijos, ar telefoninė linija, ar gal kaip tik, pavyzdžiui, visai visai nereikia ir čia nereikia prisigalvoti. Na, tai pirmiausiai gal ir klausiu jūsų nuomonės apie tai, kad, ką jūs apskritai galvojate apie psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams, ar tai yra reikalinga? - Manau, kad tai yra tikrai reikalinga, a, dėl to, kad jeigu tu jautiesi blogai, tu neturėtum būt užsidaręs savyje ir niekam nepasakot. Manau, kad gal, a, ne visada reikia būtent psichologo pagalbos, gal tiesiog pirmiausiai su tėvais arba su artimu žmogum, kur pasitiki ir žinai, kad gali jam sakyt savo nuomonę. - Mhm. - Mano manymu, jinai irgi yra reikalinga ir tai, mano manymu, yra viena pagrindinių net problemų, nes tiesiog paaugliai ypač kreipiasi arba jau kai būna per vėlu, arba išvis neišdrįsta. Todėl čia, manau, ir yra visa esmė, kad yra reikalinga. Mhm. - Ką jūs galvotumėt, kiek tai yra poreikis, sakykim, reikalingumas to, psichologinės pagalbos, apskritai galimybės kreiptis į psichologus ar telefoninę liniją, pavyzdžiui? - Aš sakyčiau, net jeigu tai ir yra telefono linija, vis tiek tai gali tau padėti, nors sakyčiau, realiame gyvenime galbūt geriau, kadangi vis tiek terapeutas mato ne tik tavo veido išraišką, bet ir visą kūno kalbą, kas irgi daug ką gali pasakyt apie tave ir kokioj tu situacijoj esi. - Mhm. O kas yra patogiau, sakykim, ar vaikam, ar jau jaunam žmogui? Mes žinome, mokyklose dirba psichologai, ar ne? Ar ar tai yra patogu, ar kaip tik, sakykim, kadangi mokykla, mokyklos bendruomenė, gal gal kaip tik kažkaip tos diskrecijos atrodo gal trūksta, ar ne? Ar, pavyzdžiui, telefoninė linija, kas yra patogiau jums? Jeigu kažkada prireiktų, pavyzdžiui? - Mano nuomone, tai iš tikrųjų, nu, galima sakyt, realybėj geriausia, nes tiesiog, nu, lengviau yra susikalbėti, negu internetinėj erdvėj, pavyzdžiui, žinutėmis bei galbūt suklysti, klaidą padaryt rašytinę. Bet mokykloj, nu, kiek žinau, tai tikrai, galima sakyt, jie pokalbiai išlieka tarp to, galima sakyt, asmens ir, nu, psichologo, tai galima sakyt, visos priemonės yra duotos ir tikrai, galima sakyt, nu, lengva pasiekti. - Aš šiek tiek išsiskirsiu su savo nuomone, aš gal kaip tik kalbėčiau irgi, kaip jau sakiau, realybėje, nes tiesiog tada gali gal išsišnekėt žmogui ir jis tave gali suprasti ir patarti, ką daryti. O antras variantas, jeigu tai nepavyktų, bet tiesiog neturiu kokio labai jau gero žmogaus, kuriam išsikalbėčiau, tai manau, aš gal į interneto forumus kaip tik kreipčiausi, nes ten tikrai patarimų gali būt, kaip išgyvent, kaip viską, kaip ištvert, ką daryt. Mhm. Ir šiaip tiesiog, ir šiaip, jeigu taip bendrai reziumuojant, tai visos, kaip mum, visos yra pilnos galimybės psichologinę pagalbą gauti, tikrai mum gali padėt, nesvarbu net kokiu mes būdu ją gausime. Mes gausime išsikalbėjimo, pavyzdžiui, būdu, ar mes gausime psichologinės linijos pagalbą. - Ką tu…? - Aš manau, kad gal kai kada ne visi yra ant tiek drąsūs eiti į mokyklą pas mokyklos psichologę, dėl to, kad vis tiek atrodo, kad gali būt, kad o jeigu kalbės su kita mokytoja dėl to, kad tu gal nesijauti gerai kalbėdamas mokykloje apie mokytoją, kuri, pavyzdžiui, gal, a, tau nepatinka arba nesąžiningai vertina, tai manau, kad jeigu bijai eiti pas mokyklos psichologę, visada yra ta pati vaikų linija, yra kitos psichologų, nu, privačios psichologijos ir psichologai. - Bet šiaip irgi manau, kad iš tikrųjų mokykloj, tai aš net, nu, aš manau, kad vis tiek kalbėti su žmogum, kuris yra toj tiesiog pačioj patalpoj ir tu gali ir tame esmė, kad su juo kalba daug tokių pačių žmonių irgi iš mokyklos, ir tiesiog, manau, kad tai nu taip, nu aš jauščiausi nelabai maloniai. - Norėtųsi, kad iš šalies visai būtų, ar ne, žmogus? - Na va, mes šiek tiek užsiminėm, a, Livita kaip tik išreiškė nuomonę irgi apie tai, kad yra tam tikrų, na, situacijų, aplinkybių, kai galbūt nesinori kreiptis dėl tam tikrų aplinkybių, ar ne? Tai pakalbėkime, pavyzdžiui, apie mitus ir apie baimes. Kodėl vaikai ir, pavyzdžiui, jauni žmonės atsisako pagalbos kategoriškai? Kitą kartą galbūt arba net ne, net nepakartoja minties, kad „kaip čia taip gali būt?“ Ar yra kažkokių? Ar kaip tik keičiasi kartos ir, pavyzdžiui, tie vyresni žmonės galbūt, jie tokie labiau linkę neiti, nes jau „jeigu čia aš eisiu, tai čia jau tuoj man užantspauduos, kad aš ten kažkoks ligonis ar panašiai“. Man atrodo, jauna jau jaunoji karta kur kas sveikiau į visa tai žiūri. Kaip jūs, jums atrodo? - Mano manymu, ko ne didžiausias mitas yra, kad žmogus negali pilnai nuo tų psichologinių traumų išgyt. O, bet realybė yra žymiai kitokia. Šiaip įmanoma išgyti nuo tų psichologinių traumų, tik tam reiks labai daug pastangų ir ryžto ir šiaip… Aha, ir bet ir čia turbūt ir skiriasi, ar ne, kur psichologas, psichoterapeutas, psichiatras, ar ne? Tai kiek vėliau psichologė mums apie tai ir papasakos, šiek tiek pristatys, kuo tai skiriasi ir ir tos pastangos, vat kokios jos reikalingos. - O kaip jūs, merginos, įsivaizduojate, ar yra kažkokių mitų, ar kažkokių aplinkybių, kai jaunas žmogus atsisako, „ne, nenoriu, gal apskritai net nepriima tos minties kreiptis pagalbos“. - Manau gal nerimai arba net baimės. Yra taip, kad tų baimių, nu, kiekvienas žmogus turi skirtingą baimę ir kelios iš jų tokios, nu, atrodo rimtos, o kitos tokios vos ne kaip juokingos, humoristinės. Tai, pavyzdžiui, tėvam išsireiški, nu tai jie negali labai suprasti, jie sakytų: „Ai, kas čia tokio? Čia net nebaisu“. Tai, pavyzdžiui, pas tą, kaip galima sakyt, pas profesionalą nuėjus, nu, tikrai jautiesi išklausytas ir netgi pataria, kaip tą baimę, nu, sumažinti. Taip, tai patyčios, baimės įvairios, ar ne, kurios kelia nerimą, ar ne, neleidžia kažkaip nurimti. Kas dar iš tų temų, tokių, kur atrodo karšti tie taškai jaunam žmogui? - Manau tiesiog papasakoti apie savo dieną ir, kad kažkas išklausytų, kaip tu net ne kaip tu jautiesi, bet nu, nebandytų patarinėti, nebandytų kažko nutraukinėti, pasakoti, o tiesiog klausytų, klausytų ir leistų tiesiog kalbėti, nes tarp draugų, na, neskaitau į šitą grupę tėvų, bet tarp draugų ir visko, visada visko gali būti ir, na, kartais geriau tiesiog, e, psichologas. - Bet tiesiog išsikalbėt norisi kažkam, ar ne? - Labai irgi gera tokia tema palietei, kad išklausytų, nepertrauktų, nepultų patarinėti, ieškoti kažkokių sprendimo būdų, ar ne? Milda, tiesiog išklausytų, ar ne? - Mhm, Livita, ar tu kažką norėjai dar pridurti? - Aš tai manyčiau, kad jeigu jau labai nenori kreiptis į psichologą, tai gali, kad ir užsivesti dienoraštį ir savo visus emocijas išreikšti ant popieriaus lapo, bet jeigu yra labai blogai, tai manau, kad tikrai yra gerai kreiptis. - Ar dienoraštis, kuriame išrašo žmogus savo mintis ir išgyvenimus, ir yra tas slaptas, slaptas momentas, ar vis dėlto, kai rašai tas emocijas, norisi, kad kažkas paskaitytų ir tave suprastų. Kaip yra iš tiesų? Ar yra tas toks slaptas, nedidelis noras, kad, sakykim, jeigu tu guodiesi savo dienoraštyje apie santykį, sakykim, su tėvais, ir norėtųsi, kad jie žinotų, ką tu ką tu ten rašai. Ar kaip tik ne? - Aš tik nemanau, aš tai nemanau. - Ne. - Aš tai apibendrinčiau, kad svarbiausia neslėpti savo jausmų nuo paties savęs ir, am, jeigu, net aš nenoriu sakyt sakinio „jeigu reikia psichologo“. Net jeigu nereikia arba jeigu blogai, tau jo reikia, jeigu net labai gerai, aš manau, visada visada galima nueiti, nes vien pažindamas savo jausmus, tu tiesiog darai labai stipriai, stiprią įtaką sau į gerąją pusę. - Ačiū! O ką jūs merginos dar taip baigiamajam žodžiui pasidalinkit savo mintimis? - Patarčiau tikrai, nu, jai reikia kreiptis pagalbos, nes tikrai galų gale bus koks nors žmogus, kuris tikrai išklausys, kuris tikrai patars ir padės. Nu, ir galima sakyt, nu, nebijoti ir eiti toliau. - Mhm, dėkoju. - Aš sakyčiau, kad visada gerai kažkam išsikalbėti ir nors tai gali atrodyt tau labai blogas dalykas, sunkus, nesinori su niekuo, gal kažkas nesupras, noriu užtikrint, kad tikrai nesate vienas, kažkas visada bus, kas jus pakels ir padės. Ar tai jūsų draugas, šeimos narys, ar netgi ir psichoterapeutas, bet kas, vis tiek reikia kalbėtis, nes nu, be kalbėjimo mūsų žmonija tokia ir nebūtų, kaip ir pasakė. - Taip, taip, augame, ar ne, būdami kartu. Šiandien aš nuoširdžiai dėkoju už tai, kad jūs atėjote, buvo labai įdomu jūsų klausyti. Dėkoju, kad pasidalinote savo mintimis iš tiesų tokia jautria, aktualia, labai tema ir turbūt kiekvienam žmogui, nu, didžiajai daugumai žmonių, tik ne visi drįsta, ne visi kreipiasi. Kažkas tikrai tuose mituose gyvena įvairiuose. Tai ačiū, kad pasidalinot, buvo labai malonu jūsų šiandien čia sulaukti. Iki malonaus! - Ačiū, ačiū, iki. Na, o jums mieli klausytojai primenu, kad FM99 svečiai šiandieną radijo studijoje, tai Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariai Livita, Urtė, Milda, Gabija ir Justinas. Na, ir netrukus mes turėsime galimybę pasikalbėti su psichologe, būsima greitu metu psichoterapeute, Kristina Cibulskė. Vaikų pasaulis – mūsų pasaulyje. Laikas, mieli, mums pasikalbėti prie puodelio arbatos apie tikrai labai svarbius dalykus. Ir kuo toliau, tuo dažniau mes kalbame apie emocinę sveikatą ir ne be reikalo apie tai kalbame. Tai šiandien labai džiaugiuosi, kad prie mūsų pokalbio prisijungė Kristina Cibulskė, psichologė. Kristina, laba diena! - Laba diena, sveiki. - Ar jaunimas šiandien drąsiau ieško psichologinės pagalbos nei galbūt prieš, nežinau, penkerius metus ar kai jūs tiktai pradėjote tokį darbą dirbti? - Nežinau, negalėčiau taip labai apibendrinti, nes realiai penkis metus dirbau gana didelėje gimnazijoje ir tokių drąsuolių neatrado labai daug. Nors atrodo, esi psichologas, kiekvieną dieną mokykloje, esi, ar ne, ir kažkaip, atrodo, savas veidas, bet vis dėlto yra kažkoks tai toksai nerimas, kažkiek tai noras galbūt iš paauglių pusės, kad kažkas nežinotų, nematytų, ar ne, kad tu turi sunkumų ir galbūt kartais paaugliai daug labiau ateina į į kabinetą pas psichologą, kuris yra ne mokyklos teritorijoje, ne mokyklos patalpose, pavyzdžiui, ar ne? Nes aš turėjau ir privatų kabinetą ir pastebiu, kad vaikai kartais sako, „ne, aš mokykloj nenoriu, bet aš pas jus asmeniškai ateisiu į kitą erdvę“. Ir vat, matyt, pagalbos ieškoti jau gal kažkaip tai leidžia sau, bet tas noras išlaikyti va tą tokį konfidencialumą, jis labai toksai suprantamas ir ypač tikriausiai paauglių tarpe, kurie nori turėti tokio pripažinimo ir kažkokio šaunumo sukurti va tokį įvaizdį, o lankymasis pas psichologą tarsi rodo, kad galbūt paauglys yra kažkoks pažeidžiamas, ar ne, turi kažkokių sunkumų. Tai, nu, va, šitai grupei gali būti truputį sunkiau, sakykim, taip, vat laisvai, lengvai deklaruoti, kad „va, aš lankausi pas psichikos sveikatos specialistą“. - Jeigu, pavyzdžiui, prie mitų šiek tiek stabteltume? - Gal kažkaip galvočiau, kad mitas toksai buvo, kad aš ne kažkoks „psichas“, kad pas psichologus vaikščiočiau. Nereiškia, pas psichologus vaikšto „psichai“. Bet aš suprantu, kad tai yra žmonės apskritai į tas pirmas tris raides „psi“ kažkaip tai reaguoja jautriai ir kartais gal suplaka ir psichologą, ir psichiatrą, ir psichoterapeutą ir viskas, kas su ta psichika, tai jau kažkas reiškia, kad tai yra su su ligoniais reikalai, ar ne? Bet psichika yra instrumentas, kuriuo mes naudojamės kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro ir ir mes reaguojam į įvykius ir ir kartais ta psichika ir pavargsta, ir ir sustreikuoja, ir kartais, žiūrėk, miegot žmogus pradeda prasčiau ir visos tos temos jos, nu, susiję su emocine sveikata, žmogus vis tiek turi ja rūpintis vienaip ar kitaip. Tai ar kreiptis pas psichologą, ar pas psichiatrą, ar pas psichoterapeutą, nu, nėra jokios tame žalos, tiktai didelė nauda. - Jeigu tai atsakingai vyksta, jo. Gal aš taip pridėčiau. Jeigu tai vyksta atsakingai ir nu, bendradarbiaujant su specialistu. - Išgirsta žmogus „psichologas“, „psichoterapeutas“, „psichiatras“, ar ne? Ar jūs galėtumėt šiek tiek papasakoti, paaiškinti, o kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas ir psichiatras? Dar mes turim psichologinę liniją, ar ne, pagalbos linijas tokias, kur turbūt dar daugiau žmogus, kur nedrįsta visai gal ateiti, ar patogesnis toks variantas, gal greitesnis. Tai kuo skiriasi tas psichologas, psichoterapeutas ir psichiatras? - Psichologas tai yra žmogus, kuris galbūt labiau užsiima įvertinimu emocinių sunkumų, psichologinių kažkokių sunkumų, asmenybės kažkokių tai bruožų, intelekto, pavyzdžiui, ar ne? Tai yra įvertinimo dalis ir psichologo darbe šita dalis yra, nu, labai tokia reikšminga ir svarbi. Aišku, priklauso nuo to, kurioje tu darbo vietoje dirbi, ar tą darysi, ar ne, įvertinimas, ane? Tai reiškias įvairūs testai, įvairūs protokolai, įvairios procedūros, laikrodukai, žaisliukai, visokios priemonės ir po to psichologas teikia kažkokias išvadas, ar ne? Ir kita dalis yra konsultavimas, darbas su klientais įvairiais nemedicininiais būdais, ar ne? O psichiatras yra žmogus, kuris psichiką jau gydo labiau, ar ne, ir gali skirti vaistus, jeigu reikia tų vaistų, ar ne, gali skirti psichologo pagalbą, jeigu mano, kad pakaktų konsultavimo ir kažkokių tai ten va gyvenimo įpročių keitimo, mokymosi, ar ne? Kartais psichologas su psichiatru jie bendradarbiauja, ir netgi dirba šalia kažkur tai, ar ne? Nes psichiatras pirmiausiai siunčia pas psichologą, kad psichologas įvertintų, kokia žmogaus emocinė, psichinė būklė, ar ne, ir intelekto, ar ne, psichologas tada pateikia savo išvadas ir gydytojas psichiatras, remdamasis tomis išvadomis, gali ir diagnozę suformuluoti kažkokią aiškesnę ir gydymą paskirti, jeigu jam reikia tos psichologo pagalbos. O psichoterapeutas, tai irgi yra psichologinė terapija, sakykim, ar ne? Ir psichoterapeutais Lietuvoje gali tapti ir gydytojai, ir psichologai, tarsi kažkokia takoskyra per vidurį, ar ne? Kartais gali būti gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, jeigu jis baigė psichoterapijos va tą programą, ir gali būti psichologas, psichoterapeutas. Tai kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas nuo psichoterapeuto? Gal psichologo darbas yra kažkiek trumpalaikiškesnis, gal galima taip sakyti, ar orientuotas į kažkokias tai lengvesnes problemas, lengviau sprendžiamas, ar ne, kurioms nereikia, pavyzdžiui, dviejų ar trejų metų konsultavimosi reguliaraus, ar ne, nuolatinio kontakto su psichikos sveikatos specialistu, ar ne, kažkokio perdirbimo, kažkokių tai va, vaikystės traumų ar kažkokio asmenybės keitimo kažkokio tai proceso. Tai vat psichoterapeutas, jis moko su šitais dalykais ir jis gali daryti daug sudėtingesnius veiksmus negu psichologas. Tam yra daug visokių technikų, praktikų ir jau žmogus turi labai didelį žinių bagažą, kad galėtų dirbti su sudėtingesniais atvejais ir klientais. - O Kristina, kada jau verta pagalvoti žmogui, jaunam žmogui, paaugliui, gal moksleiviui, apie pagalbą? Ar reikia laukti rimtos kažkokios krizės? Ar galima kreiptis tada, kai tiesiog na sunku? Ar norisi, pavyzdžiui, su kažkuo pasikalbėti? - Matot, paprastai mum gal psichologo pagalba ir jos poreikis ir iškyla tada, kai mes neturim su kuo pasikalbėti arba kai tie žmonės, su kuriais mes kalbamės, nu, kažkaip mūsų nesupranta arba mums nepadeda arba netgi pyksta dėl to, kad mes turim kažkokių ten problemų ir mums apie joms pasakom, ar ne? Tai, jeigu mes aplinkoje, savo, sakykim, namuose, šeimoje, nu, neturim žmogaus, kuris galėtų mums padėti, arba jeigu tas žmogus nori padėti, bet nežino kaip. Ir ir tėvai kartais gali sakyt, nu, vaikeli, žinok, nežinau, ką dabar čia daryt su tavim, ar ne? Nu, reikia su psichologu pasitarti. Tai psichologas reikalingas tada, kai mes neturim savo žinių, resursų, kažkokių mokėjimų, arba turim labai daug informacijos, nes dabar ir ChatGPT, ir Google, ir knygose, atrodo, tiek mes žinom daug, ar ne, bet kartais ir toj informacijos gausoj vat reikia susidėliot kažkokius žingsnius, kurie bus pats naudingiausi. Tai aš ir vaikams mokykloj taip paaiškinu: jeigu jūsų tėtis arba mama negali jums padėti, tai tada gali jiems padėti psichologas arba tau gali padėti psichologas. Tai, kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau psichologas padeda tėvams. Ir tokia vat yra bendra taisyklė, kad iki kokių dešimties metų, tai geriausia pagalba vaikui yra tie suaugę žmonės, kurie yra šalia jo, jeigu jie žino, kaip jam padėti. Tai vat, kreipiasi tėvai į psichologą ir tada tėvai bendradarbiaudami su specialistu, vat kažkokius atranda naujus kelius, kaip padėti savo vaikui. - O patys vaikai, paaugliai, kai jau kreipiasi? Kokios dažniausiai temos, gal kokios dažniausiai problemos paskatina ateiti ir ir ir ieškoti va to išklausymo, pagalbos? - Sakyčiau, kad galbūt patyčios, draugystės kažkokie tai iššūkiai, tarp draugų kažkokios tai problemos, atrodo, tai draugauja, tai nedraugauja, tai verčia elgtis kažkaip vienaip ar kitaip, ar ne? Ta draugystė gali daryti ne tiktai gerą poveikį, bet ir prastą, ar ne? Ar elgesys kažkoksai pasidaro prastesnis, netinkamas galbūt, ar ne? Arba paaugliai pradeda rūkyti, kažkokia tokia nelabai gera bendraamžių įtaka. Kartais būna, a, emociniai kažkokie sunkumai, galbūt savižala ir tada jau nori, nenori, pastebi kažkas šalia: ar draugai, ar tėvai. Ir tada tenka mokytis, nu, vat, kažkokio tai ir emocijų savo supratimo, ir tinkamo tokio išreiškimo būdų ir draugystės niuansų, ar ne, tokio atsparumo draugų spaudimui. - Tos temos, kurios vaikui ar paaugliui, jaunam žmogui, tokios aštrios, skausmingos ir tikrai neretai turbūt labai stipriai ir tėvus paliečia. Kaip tėvai, ar jie drąsūs kreiptis pagalbos savo vaikui? Ir sau patiems tuo pačiu? - Aš gal pasakyčiau, kad įvairių patirčių turėjau. Yra ir tėvų, kuriuos kvieti, bet jie niekaip neprisijungia į tą bendradarbiavimą ir ir vis trukdo, ir darbas, ir kažkas, ir kažkokie planai, ir dar kažkas maišo, o vaikas tikrai turi daug sunkumų. A, bet yra ir tėvų, manau, gal tokių dauguma, kurie iš tikrųjų rūpinasi savo vaikais ir kurie dalyvauja, klausia, kartais sako: „Nu, mes tiesiog nesusikalbam, nu, kaip čia mes galim atrasti tą bendrą kalbą, ypač su paaugliais, ar ne?“. Nes paaugliai darosi ir ir labai drąsūs, ir turi savo nuomonę ir emocinės bangos daug didesnės pasidaro. Tėvams tikrai kyla iššūkių ir jie nori to ryšio su vaikais. Gal kartais jiems norisi tą ryšį kurti savais senais būdais, kurie ne visą laiką veikia. Ir tuos senus būdus psichologui tenka kažkaip tai peržiūrėti, patikrinti, ar jie padeda, ar nepadeda, ir pabandyti paieškoti naujų. Tai, kaip aš sakau, „aš bandysiu būti jūsų tiltas, atstoti tiltą tarp vaikų ir tėvų, o vėliau jūs tą tiltą patys iš vienos upės į kitą nusitiesit ir manęs jau nebereikės.“ Kaip, nu, aišku, kažkoks pastolis stovi po apačia, ar ne, bet yra kažkokios bendros žinios, ką aš dariau, kas man nepadėjo ir ką aš turėčiau daryt kitaip, kad mano santykis su vaiku atsistatytų. Kartais galbūt reikia tiesiog palaukti ir prabūti, nes tas karštas metas praeina per metus ar du, jeigu tėvams užtenka kantrybės, bet, taip, tėvams tenka padėti daug ir, pavyzdžiui, sakykim, kas susiję su ribų brėžimu, ar ne, ar ten su namuose vaiko pagalba, ar ne, vaiko pareigomis, ar su išėjimais, parėjimais, ar su laiku prie ekranų apribojimais, ar ne? Vat, tėvai labai dažnai susiduria su tom ribom, kurias vaikai nori kažkaip tai galbūt nugriauti, ar ne, bet tenka atlaikyti tą bandymą nugriauti, nes tose ribose ir gali skleistis ir rūpestis, ir meilė ir vaikui reikia ribų, nepaisant to, kad jis joms priešinasi, bet galbūt tai rodo, kad jis nenori jų nugriauti, bet jis tiesiog jas tikrina, ar jos tvirtos. Ar mano namas iš plytų ar iš medinių lentučių? Vaikui norisi tvirto, šilto, tvirto namo. - Taip ir, kas buvo labai įdomu, kuomet ir su jaunais žmonėmis čia radijo studijoje kalbėjome šia tema ir klausiau jų, ar jiems svarbu, kad būtų tam tikros ribos, kad net ir kažkiek to griežtumo būtų net ir paauglystės laikotarpiu ir klausdama to, tikėjausi, kad sakys: „Tikrai ne, nes mes čia augam ir čia tokia savarankiška“. Ir jie sako: „Tikrai, tai yra labai svarbu ir tai yra būtina“. Patys vaikai taip sako. Kristina, mūsų pokalbio pabaigoje, jeigu dabar, pavyzdžiui, mūsų klauso jaunas žmogus, kuris jaučiasi ar vienišas, ar pasimetęs, ar susidūręs su kažkokiomis problemomis asmeninėmis ir neatranda išeities. Ką jam galėtumėte ar norėtumėte pasakyti šiandien? - Norėčiau pasakyti, kad nelik vienas. Pirmiausia pasikalbėk su kuo, kuo pasitiki, po to, jeigu tas žmogus negali padėt, negali pasikalbėt su kažkokiu suaugusiu žmogum, ar ne, kuris yra jau tai praėjęs. Tada gali būt pagalbos linija, kitas kelias kreiptis į psichologą, kreiptis į tėvus, jeigu neblogas ryšys su tėvais, bet yra svarbiausia nelikti vienam ir ir viskas, ir visi resursai tada atsiveria. - Beje, dabartiniam jaunam žmogui, kaip jūs matote, kaip yra paprasčiau, gal jaukiau kalbėtis su specialistu nuotoliu jungtis, ar vis dėlto tas tiesioginis kontaktas yra priimtinesnis dabartinei kartai? - Kažkaip gal neiškirčiau, todėl, kad tai priklauso nuo to, kokiose sąlygose vaikas gyvena. Jeigu jis, pavyzdžiui, konsultacijos metu žino, kad už sienos ten vaikšto broliai, sesės ir tėvai, ar ne, tai tada jam tikrai bus geriau ateiti į kabinetą, bet jeigu jis tuo metu laisvas, vienas, tai tikrai gal kažkas renkasi sau kalbėtis su psichologu ir iš savo kambario ir iš lovos. - Tas diskretiškumas, ar ne, svarbus momentas? - Nuo, aš manau, kad taip, gal čia vat tas toksai svarbiausias momentas. - Kristina, šiandien dėkoju. Linkiu labai gražios dienos! - Iki! Iki, ačiū, kad pakalbinot! - Na, o jums mieli klausytojai, primenu, mes kalbėjome su psichologe Kristina Cibulskė. Vaikų pasaulis – mūsų pasaulyje! - Laikas, mieli, mums pasikalbėti prie puodelio arbatos apie tikrai labai svarbius dalykus. Ir kuo toliau, tuo dažniau mes kalbame apie emocinę sveikatą ir ne be reikalo apie tai kalbame. Tai šiandien labai džiaugiuosi, kad prie mūsų pokalbio prisijungė Kristina Cibulskė, psichologė. Kristina, laba diena! - Laba diena, sveiki. - Ar jaunimas šiandien drąsiau ieško psichologinės pagalbos nei galbūt prieš, nežinau, penkerius metus, ar kai jūs tiktai pradėjote tokį darbą dirbti? - Nežinau, negalėčiau taip labai apibendrinti, nes realiai penkis metus dirbau gana didelėj gimnazijoj ir tokių drąsuolių neatrado labai daug. Nors atrodo esi psichologas, kiekvieną dieną mokykloj esi, ar ne, ir kažkaip, atrodo, savas veidas, bet vis dėlto yra kažkoks tai toksai nerimas, kažkiek tai noras galbūt iš paauglių pusės, kad kažkas nežinotų, nematytų, ar ne, kad tu turi sunkumų ir galbūt kartais paaugliai daug labiau ateina į į kabinetą pas psichologą, kuris yra ne mokyklos teritorijoj, ne mokyklos patalpose, pavyzdžiui, ar ne? Nes aš turėjau ir privatų kabinetą ir pastebiu, kad vaikai kartais sako, „ne, aš mokykloj nenoriu, bet aš pas jus asmeniškai ateisiu į kitą erdvę“. Ir vat, matyt, pagalbos ieškoti jau gal kažkaip tai leidžia sau, bet tas noras išlaikyti va tą tokį konfidencialumą, jis labai toksai suprantamas ir ypač tikriausiai paauglių tarpe, kurie nori turėti tokio pripažinimo ir kažkokios šlovumo sukurti va tokį įvaizdį, o lankymasis pas psichologą tarsi rodo, kad galbūt paauglys yra kažkoks pažeidžiamas, ar ne, turi kažkokių sunkumų, tai, nu, va, šitai grupei gali būti truputį sunkiau, sakykim, taip vat laisvai, lengvai deklaruoti, kad va, aš lankausi pas psichikos sveikatos specialistą. - Jeigu, pavyzdžiui, prie mitų šiek tiek stabteltume? - Gal kažkaip galvočiau, kad mitas toksai buvo, kad aš ne kažkoks psichas, kad pas psichologus vaikščiočiau, nereikia, pas psichologus vaikšto psichai. Bet aš suprantu, kad tai yra žmonės apskritai į tas pirmas tris raides psi, kažkaip tai reaguoja jautriai ir kartais gal suplaka ir psichologą, ir psichiatrą, ir psichoterapeutą, ir viskas, kas su ta psichika, tai jau kažkas reiškia, kad tai yra su su ligoniais reikalai, ar ne? Bet psichika yra instrumentas, kuriuo mes naudojamės kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro ir mes reaguojame į įvykius ir ir kartais ta psichika ir pavargsta, ir sustreikuoja, ir kartais, žiūrėk, miegoti žmogus pradeda prasčiau ir visos tos temos, jos nu susiję su emocine sveikata, žmogus vis tiek turi ja rūpintis vienaip ar kitaip. Tai, ar kreiptis pas psichologą, ar pas psichiatrą, ar pas psichoterapeutą, nu nėra jokios tame žalos, tiktai didelė nauda. - Jeigu tai atsakingai vyksta, jo. Gal aš taip pridėčiau. Jeigu tai vyksta atsakingai ir nu bendradarbiaujant su specialistu. - Išgirsta žmogus psichologas, psichoterapeutas, psichiatras, ar ne? Ar jūs galėtumėt šiek tiek papasakoti, paaiškinti, o kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas ir psichiatras? Dar mes turime psichologinę liniją, ar ne, pagalbos linijas tokias, kur turbūt dar daugiau žmogus, kur nedrįsta visai gal ateiti, ar patogesnis toks variantas, gal greitesnis. Tai kuo skiriasi tas psichologas, psichoterapeutas ir psichiatras? - Psichologas tai yra žmogus, kuris galbūt labiau užsiima įvertinimu emocinių sunkumų, psichologinių kažkokių sunkumų, asmenybės kažkokių tai bruožų, intelekto, pavyzdžiui, ar ne? Tai yra įvertinimo dalis ir psichologo darbe šita dalis yra labai tokia reikšminga ir svarbi. Aišku, priklauso nuo to, kurioje tu darbo vietoje dirbi, ar tą darysi, ar ne, įvertinimas, ane? Tai reiškias, įvairūs testai, įvairūs protokolai, įvairios procedūros, laikrodukai, žaisliukai, visokios priemonės ir po to psichologas teikia kažkokias išvadas, ane? Ir kita dalis yra konsultavimas, darbas su klientais įvairiais nemedicininiais būdais, ane? O psichiatras yra žmogus, kuris psichiką jau gydo labiau, ar ne, ir gali skirti vaistus, jeigu reikia tų vaistų, ar ne? Gali skirti psichologo pagalbą, jeigu mano, kad pakaktų konsultavimo ir kažkokių tai ten va gyvenimo įpročių keitimo, mokymosi, ar ne? Kartais psichologas su psichiatru jie bendradarbiauja ir netgi dirba šalia kažkur tai, ar ne? Nes psichiatras pirmiausiai siunčia pas psichologą, kad psichologas įvertintų, kokia žmogaus emocinė, psichinė būklė, ar ne, ir intelekto, ar ne? Psichologas tada pateikia savo išvadas ir gydytojas psichiatras remdamasis tomis išvadomis, gali ir diagnozę suformuluoti kažkokią aiškesnę, ir gydymą paskirti, jeigu jam reikia tos psichologo pagalbos. O psichoterapeutas, tai irgi yra psichologinė terapija, sakykim, ar ne? Ir psichoterapeutais Lietuvoje gali tapti ir gydytojai, ir psichologai. Tarsi kažkokia takoskyra per vidurį, ar ne? Kartais gali būti gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, jeigu jis baigė psichoterapijos va tą programą, ir gali būti psichologas psichoterapeutas. Tai kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas nuo psichoterapeuto? Gal psichologo darbas yra kažkiek trumpalaikiškesnis, gal galima taip sakyti, orientuotas į kažkokias tai lengvesnes problemas, lengviau sprendžiamas, ar ne, kurioms nereikia, pavyzdžiui, dviejų ar trejų metų konsultavimosi reguliaraus, ar ne, nuolatinio kontakto su psichikos sveikatos specialistu, ar ne, kažkokio perdirbimo, kažkokių tai vaikystės traumų ar kažkokio asmenybės keitimo kažkokio tai proceso. Tai va psichoterapeutas, jis mokosi su šitais dalykais ir jis gali daryti daug sudėtingesnius veiksmus negu psichologas. Tam yra daug visokių technikų, praktikų ir jau žmogus turi labai didelį žinių bagažą, kad galėtų dirbti su sudėtingesniais atvejais ir klientais. - O Kristina, kada jau verta pagalvoti žmogui, jaunam žmogui, paaugliui, gal moksleiviui apie pagalbą? Ar reikia laukti rimtos kažkokios krizės? Ar galima kreiptis tada, kai tiesiog nu sunku, ar norisi, pavyzdžiui, su kažkuo pasikalbėti? - Matot, paprastai mum gal psichologo pagalba ir jos poreikis ir iškyla tada, kai mes neturim su kuo pasikalbėti, arba kai tie žmonės, su kuriais mes kalbamės, nu kažkaip mūsų nesupranta arba mums nepadeda arba netgi pyksta dėl to, kad mes turim kažkokių ten problemų ir mums apie tai joms pasakome, ar ne? Tai, jeigu mes aplinkoje, savo, sakykim, namuose, šeimoje, nu neturim žmogaus, kuris galėtų mums padėti, arba jeigu tas žmogus nori padėti, bet nežino kaip. Ir, ir tėvai kartais gali sakyti: „Nu, vaikeli, žinok, nežinau, ką dabar čia daryti su tavimi, ar ne? Nu, reikia su psichologu pasitarti“. Tai psichologas reikalingas tada, kai mes neturim savo žinių, resursų, kažkokių mokėjimų arba turim labai daug informacijos, nes dabar ir ChatGPT, ir Google, ir knygose, atrodo, tiek mes žinom daug, ar ne, bet kartais ir toje informacijos gausoje vat reikia susidėlioti kažkokius žingsnius, kurie bus pats naudingiausi. Tai aš ir vaikams mokykloje taip paaiškinu: jeigu jūsų tėtis arba mama negali jums padėti, tai tada gali jiems padėti psichologas arba tau gali padėti psichologas. Tai, kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau psichologas padeda tėvams. Ir tokia vat yra bendra taisyklė, kad iki kokių dešimties metų, tai geriausia pagalba vaikui yra tie suaugę žmonės, kurie yra šalia jo, jeigu jie žino, kaip jam padėti. Tai vat, kreipiasi tėvai į psichologą ir tada tėvai bendradarbiaudami su specialistu, vat kažkokius atranda naujus kelius, kaip padėti savo vaikui. - O patys vaikai, paaugliai, kai jau kreipiasi? Kokios dažniausiai temos, gal, kokios dažniausiai problemos paskatina ateiti ir ieškoti va to išklausymo, pagalbos? - Sakyčiau, kad galbūt patyčios, draugystės kažkokie tai iššūkiai, ar ne, tarp draugų kažkokios tai problemos, atrodo, tai draugauja, tai nedraugauja, tai verčia elgtis kažkaip vienaip ar kitaip, ar ne? Ta draugystė gali daryti ne tiktai gerą poveikį, bet ir prastą, ar ne? Ar elgesys kažkoksai pasidaro prastesnis, netinkamas galbūt, ar ne? Arba paaugliai pradeda rūkyti, kažkokia tokia nelabai gera paauglių, bendraamžių įtaka. Kartais būna, a, emociniai kažkokie sunkumai, galbūt savižala. Ir tada jau nori, nenori, pastebi kažkas šalia: ar draugai, ar tėvai. Ir tada tenka mokytis, nu, vat, kažkokio tai ir emocijų savo supratimo, ir tinkamo tokio išreiškimo būdų, ir draugystės niuansų, ar ne, tokio atsparumo draugų spaudimui.