Apdoroti YouTube vaizdo įrašai

Laba diena, brangūs FM99 klausytojai. Labai malonu su jumis pasisveikinti, kaip ir itin malonu pasisveikinti su radijo studijoje viešinčiais svečiais. Tai Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariai ir tikrai smagu, kad gausiai šiandien jūsų yra radijo studijoje. Tai Livita, Urtė, Milda, Gabija ir Justinas. Sveiki gyvi! - Laba diena. Labai malonu matyti, tikrai pavasaris pas mus atkeliavo pilnu tempu. Ir ir mokslai, ir ir, žodžiu, ir visokios kitokios veiklos, ir jau turbūt ir į gamtą labiau norisi, tai tikrai tos sąmyšio galvoje, ar yra šiek tiek daugiau? Ar vis dėlto, kaip tik su pavasariu tokios ramybės ateina? - Sąmyšio tai nelabai yra, nes man tai čia realiai eilinės dienos. - Mhm, o merginom, ar pavasaris įneša daugiau sąmyšio, ar kaip tik ramu, ramu? - Manau, kad įneša sąmyšio, vis tiek norisi jau tos vasaros, jau, a, norisi labiau atsipalaiduoti, pabūt gamtoje su draugais, tai manau, kad jau ir, a, ne viską, tarkim, ir spėju su mokslais ir taip toliau. - Turbūt tai supras didžioji dauguma moksleivių, ar ne, Livita? - Tikrai taip. Na, šiandien mes kalbėsime apie psichologinę pagalbą, apie tai, kada jos reikia, ar jos reikia apskritai, kokia galbūt, na, kas labiausiai galbūt yra patogu jaunam žmogui ar vaikui? Ar psichologo konsultacijos, ar telefoninė linija, ar gal kaip tik, pavyzdžiui, visai visai nereikia ir čia nereikia prisigalvoti. Na, tai pirmiausiai gal ir klausiu jūsų nuomonės apie tai, kad, ką jūs apskritai galvojate apie psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams, ar tai yra reikalinga? - Manau, kad tai yra tikrai reikalinga, a, dėl to, kad jeigu tu jautiesi blogai, tu neturėtum būt užsidaręs savyje ir niekam nepasakot. Manau, kad gal, a, ne visada reikia būtent psichologo pagalbos, gal tiesiog pirmiausiai su tėvais arba su artimu žmogum, kur pasitiki ir žinai, kad gali jam sakyt savo nuomonę. - Mhm. - Mano manymu, jinai irgi yra reikalinga ir tai, mano manymu, yra viena pagrindinių net problemų, nes tiesiog paaugliai ypač kreipiasi arba jau kai būna per vėlu, arba išvis neišdrįsta. Todėl čia, manau, ir yra visa esmė, kad yra reikalinga. Mhm. - Ką jūs galvotumėt, kiek tai yra poreikis, sakykim, reikalingumas to, psichologinės pagalbos, apskritai galimybės kreiptis į psichologus ar telefoninę liniją, pavyzdžiui? - Aš sakyčiau, net jeigu tai ir yra telefono linija, vis tiek tai gali tau padėti, nors sakyčiau, realiame gyvenime galbūt geriau, kadangi vis tiek terapeutas mato ne tik tavo veido išraišką, bet ir visą kūno kalbą, kas irgi daug ką gali pasakyt apie tave ir kokioj tu situacijoj esi. - Mhm. O kas yra patogiau, sakykim, ar vaikam, ar jau jaunam žmogui? Mes žinome, mokyklose dirba psichologai, ar ne? Ar ar tai yra patogu, ar kaip tik, sakykim, kadangi mokykla, mokyklos bendruomenė, gal gal kaip tik kažkaip tos diskrecijos atrodo gal trūksta, ar ne? Ar, pavyzdžiui, telefoninė linija, kas yra patogiau jums? Jeigu kažkada prireiktų, pavyzdžiui? - Mano nuomone, tai iš tikrųjų, nu, galima sakyt, realybėj geriausia, nes tiesiog, nu, lengviau yra susikalbėti, negu internetinėj erdvėj, pavyzdžiui, žinutėmis bei galbūt suklysti, klaidą padaryt rašytinę. Bet mokykloj, nu, kiek žinau, tai tikrai, galima sakyt, jie pokalbiai išlieka tarp to, galima sakyt, asmens ir, nu, psichologo, tai galima sakyt, visos priemonės yra duotos ir tikrai, galima sakyt, nu, lengva pasiekti. - Aš šiek tiek išsiskirsiu su savo nuomone, aš gal kaip tik kalbėčiau irgi, kaip jau sakiau, realybėje, nes tiesiog tada gali gal išsišnekėt žmogui ir jis tave gali suprasti ir patarti, ką daryti. O antras variantas, jeigu tai nepavyktų, bet tiesiog neturiu kokio labai jau gero žmogaus, kuriam išsikalbėčiau, tai manau, aš gal į interneto forumus kaip tik kreipčiausi, nes ten tikrai patarimų gali būt, kaip išgyvent, kaip viską, kaip ištvert, ką daryt. Mhm. Ir šiaip tiesiog, ir šiaip, jeigu taip bendrai reziumuojant, tai visos, kaip mum, visos yra pilnos galimybės psichologinę pagalbą gauti, tikrai mum gali padėt, nesvarbu net kokiu mes būdu ją gausime. Mes gausime išsikalbėjimo, pavyzdžiui, būdu, ar mes gausime psichologinės linijos pagalbą. - Ką tu…? - Aš manau, kad gal kai kada ne visi yra ant tiek drąsūs eiti į mokyklą pas mokyklos psichologę, dėl to, kad vis tiek atrodo, kad gali būt, kad o jeigu kalbės su kita mokytoja dėl to, kad tu gal nesijauti gerai kalbėdamas mokykloje apie mokytoją, kuri, pavyzdžiui, gal, a, tau nepatinka arba nesąžiningai vertina, tai manau, kad jeigu bijai eiti pas mokyklos psichologę, visada yra ta pati vaikų linija, yra kitos psichologų, nu, privačios psichologijos ir psichologai. - Bet šiaip irgi manau, kad iš tikrųjų mokykloj, tai aš net, nu, aš manau, kad vis tiek kalbėti su žmogum, kuris yra toj tiesiog pačioj patalpoj ir tu gali ir tame esmė, kad su juo kalba daug tokių pačių žmonių irgi iš mokyklos, ir tiesiog, manau, kad tai nu taip, nu aš jauščiausi nelabai maloniai. - Norėtųsi, kad iš šalies visai būtų, ar ne, žmogus? - Na va, mes šiek tiek užsiminėm, a, Livita kaip tik išreiškė nuomonę irgi apie tai, kad yra tam tikrų, na, situacijų, aplinkybių, kai galbūt nesinori kreiptis dėl tam tikrų aplinkybių, ar ne? Tai pakalbėkime, pavyzdžiui, apie mitus ir apie baimes. Kodėl vaikai ir, pavyzdžiui, jauni žmonės atsisako pagalbos kategoriškai? Kitą kartą galbūt arba net ne, net nepakartoja minties, kad „kaip čia taip gali būt?“ Ar yra kažkokių? Ar kaip tik keičiasi kartos ir, pavyzdžiui, tie vyresni žmonės galbūt, jie tokie labiau linkę neiti, nes jau „jeigu čia aš eisiu, tai čia jau tuoj man užantspauduos, kad aš ten kažkoks ligonis ar panašiai“. Man atrodo, jauna jau jaunoji karta kur kas sveikiau į visa tai žiūri. Kaip jūs, jums atrodo? - Mano manymu, ko ne didžiausias mitas yra, kad žmogus negali pilnai nuo tų psichologinių traumų išgyt. O, bet realybė yra žymiai kitokia. Šiaip įmanoma išgyti nuo tų psichologinių traumų, tik tam reiks labai daug pastangų ir ryžto ir šiaip… Aha, ir bet ir čia turbūt ir skiriasi, ar ne, kur psichologas, psichoterapeutas, psichiatras, ar ne? Tai kiek vėliau psichologė mums apie tai ir papasakos, šiek tiek pristatys, kuo tai skiriasi ir ir tos pastangos, vat kokios jos reikalingos. - O kaip jūs, merginos, įsivaizduojate, ar yra kažkokių mitų, ar kažkokių aplinkybių, kai jaunas žmogus atsisako, „ne, nenoriu, gal apskritai net nepriima tos minties kreiptis pagalbos“. - Manau gal nerimai arba net baimės. Yra taip, kad tų baimių, nu, kiekvienas žmogus turi skirtingą baimę ir kelios iš jų tokios, nu, atrodo rimtos, o kitos tokios vos ne kaip juokingos, humoristinės. Tai, pavyzdžiui, tėvam išsireiški, nu tai jie negali labai suprasti, jie sakytų: „Ai, kas čia tokio? Čia net nebaisu“. Tai, pavyzdžiui, pas tą, kaip galima sakyt, pas profesionalą nuėjus, nu, tikrai jautiesi išklausytas ir netgi pataria, kaip tą baimę, nu, sumažinti. Taip, tai patyčios, baimės įvairios, ar ne, kurios kelia nerimą, ar ne, neleidžia kažkaip nurimti. Kas dar iš tų temų, tokių, kur atrodo karšti tie taškai jaunam žmogui? - Manau tiesiog papasakoti apie savo dieną ir, kad kažkas išklausytų, kaip tu net ne kaip tu jautiesi, bet nu, nebandytų patarinėti, nebandytų kažko nutraukinėti, pasakoti, o tiesiog klausytų, klausytų ir leistų tiesiog kalbėti, nes tarp draugų, na, neskaitau į šitą grupę tėvų, bet tarp draugų ir visko, visada visko gali būti ir, na, kartais geriau tiesiog, e, psichologas. - Bet tiesiog išsikalbėt norisi kažkam, ar ne? - Labai irgi gera tokia tema palietei, kad išklausytų, nepertrauktų, nepultų patarinėti, ieškoti kažkokių sprendimo būdų, ar ne? Milda, tiesiog išklausytų, ar ne? - Mhm, Livita, ar tu kažką norėjai dar pridurti? - Aš tai manyčiau, kad jeigu jau labai nenori kreiptis į psichologą, tai gali, kad ir užsivesti dienoraštį ir savo visus emocijas išreikšti ant popieriaus lapo, bet jeigu yra labai blogai, tai manau, kad tikrai yra gerai kreiptis. - Ar dienoraštis, kuriame išrašo žmogus savo mintis ir išgyvenimus, ir yra tas slaptas, slaptas momentas, ar vis dėlto, kai rašai tas emocijas, norisi, kad kažkas paskaitytų ir tave suprastų. Kaip yra iš tiesų? Ar yra tas toks slaptas, nedidelis noras, kad, sakykim, jeigu tu guodiesi savo dienoraštyje apie santykį, sakykim, su tėvais, ir norėtųsi, kad jie žinotų, ką tu ką tu ten rašai. Ar kaip tik ne? - Aš tik nemanau, aš tai nemanau. - Ne. - Aš tai apibendrinčiau, kad svarbiausia neslėpti savo jausmų nuo paties savęs ir, am, jeigu, net aš nenoriu sakyt sakinio „jeigu reikia psichologo“. Net jeigu nereikia arba jeigu blogai, tau jo reikia, jeigu net labai gerai, aš manau, visada visada galima nueiti, nes vien pažindamas savo jausmus, tu tiesiog darai labai stipriai, stiprią įtaką sau į gerąją pusę. - Ačiū! O ką jūs merginos dar taip baigiamajam žodžiui pasidalinkit savo mintimis? - Patarčiau tikrai, nu, jai reikia kreiptis pagalbos, nes tikrai galų gale bus koks nors žmogus, kuris tikrai išklausys, kuris tikrai patars ir padės. Nu, ir galima sakyt, nu, nebijoti ir eiti toliau. - Mhm, dėkoju. - Aš sakyčiau, kad visada gerai kažkam išsikalbėti ir nors tai gali atrodyt tau labai blogas dalykas, sunkus, nesinori su niekuo, gal kažkas nesupras, noriu užtikrint, kad tikrai nesate vienas, kažkas visada bus, kas jus pakels ir padės. Ar tai jūsų draugas, šeimos narys, ar netgi ir psichoterapeutas, bet kas, vis tiek reikia kalbėtis, nes nu, be kalbėjimo mūsų žmonija tokia ir nebūtų, kaip ir pasakė. - Taip, taip, augame, ar ne, būdami kartu. Šiandien aš nuoširdžiai dėkoju už tai, kad jūs atėjote, buvo labai įdomu jūsų klausyti. Dėkoju, kad pasidalinote savo mintimis iš tiesų tokia jautria, aktualia, labai tema ir turbūt kiekvienam žmogui, nu, didžiajai daugumai žmonių, tik ne visi drįsta, ne visi kreipiasi. Kažkas tikrai tuose mituose gyvena įvairiuose. Tai ačiū, kad pasidalinot, buvo labai malonu jūsų šiandien čia sulaukti. Iki malonaus! - Ačiū, ačiū, iki. Na, o jums mieli klausytojai primenu, kad FM99 svečiai šiandieną radijo studijoje, tai Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariai Livita, Urtė, Milda, Gabija ir Justinas. Na, ir netrukus mes turėsime galimybę pasikalbėti su psichologe, būsima greitu metu psichoterapeute, Kristina Cibulskė. Vaikų pasaulis – mūsų pasaulyje. Laikas, mieli, mums pasikalbėti prie puodelio arbatos apie tikrai labai svarbius dalykus. Ir kuo toliau, tuo dažniau mes kalbame apie emocinę sveikatą ir ne be reikalo apie tai kalbame. Tai šiandien labai džiaugiuosi, kad prie mūsų pokalbio prisijungė Kristina Cibulskė, psichologė. Kristina, laba diena! - Laba diena, sveiki. - Ar jaunimas šiandien drąsiau ieško psichologinės pagalbos nei galbūt prieš, nežinau, penkerius metus ar kai jūs tiktai pradėjote tokį darbą dirbti? - Nežinau, negalėčiau taip labai apibendrinti, nes realiai penkis metus dirbau gana didelėje gimnazijoje ir tokių drąsuolių neatrado labai daug. Nors atrodo, esi psichologas, kiekvieną dieną mokykloje, esi, ar ne, ir kažkaip, atrodo, savas veidas, bet vis dėlto yra kažkoks tai toksai nerimas, kažkiek tai noras galbūt iš paauglių pusės, kad kažkas nežinotų, nematytų, ar ne, kad tu turi sunkumų ir galbūt kartais paaugliai daug labiau ateina į į kabinetą pas psichologą, kuris yra ne mokyklos teritorijoje, ne mokyklos patalpose, pavyzdžiui, ar ne? Nes aš turėjau ir privatų kabinetą ir pastebiu, kad vaikai kartais sako, „ne, aš mokykloj nenoriu, bet aš pas jus asmeniškai ateisiu į kitą erdvę“. Ir vat, matyt, pagalbos ieškoti jau gal kažkaip tai leidžia sau, bet tas noras išlaikyti va tą tokį konfidencialumą, jis labai toksai suprantamas ir ypač tikriausiai paauglių tarpe, kurie nori turėti tokio pripažinimo ir kažkokio šaunumo sukurti va tokį įvaizdį, o lankymasis pas psichologą tarsi rodo, kad galbūt paauglys yra kažkoks pažeidžiamas, ar ne, turi kažkokių sunkumų. Tai, nu, va, šitai grupei gali būti truputį sunkiau, sakykim, taip, vat laisvai, lengvai deklaruoti, kad „va, aš lankausi pas psichikos sveikatos specialistą“. - Jeigu, pavyzdžiui, prie mitų šiek tiek stabteltume? - Gal kažkaip galvočiau, kad mitas toksai buvo, kad aš ne kažkoks „psichas“, kad pas psichologus vaikščiočiau. Nereiškia, pas psichologus vaikšto „psichai“. Bet aš suprantu, kad tai yra žmonės apskritai į tas pirmas tris raides „psi“ kažkaip tai reaguoja jautriai ir kartais gal suplaka ir psichologą, ir psichiatrą, ir psichoterapeutą ir viskas, kas su ta psichika, tai jau kažkas reiškia, kad tai yra su su ligoniais reikalai, ar ne? Bet psichika yra instrumentas, kuriuo mes naudojamės kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro ir ir mes reaguojam į įvykius ir ir kartais ta psichika ir pavargsta, ir ir sustreikuoja, ir kartais, žiūrėk, miegot žmogus pradeda prasčiau ir visos tos temos jos, nu, susiję su emocine sveikata, žmogus vis tiek turi ja rūpintis vienaip ar kitaip. Tai ar kreiptis pas psichologą, ar pas psichiatrą, ar pas psichoterapeutą, nu, nėra jokios tame žalos, tiktai didelė nauda. - Jeigu tai atsakingai vyksta, jo. Gal aš taip pridėčiau. Jeigu tai vyksta atsakingai ir nu, bendradarbiaujant su specialistu. - Išgirsta žmogus „psichologas“, „psichoterapeutas“, „psichiatras“, ar ne? Ar jūs galėtumėt šiek tiek papasakoti, paaiškinti, o kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas ir psichiatras? Dar mes turim psichologinę liniją, ar ne, pagalbos linijas tokias, kur turbūt dar daugiau žmogus, kur nedrįsta visai gal ateiti, ar patogesnis toks variantas, gal greitesnis. Tai kuo skiriasi tas psichologas, psichoterapeutas ir psichiatras? - Psichologas tai yra žmogus, kuris galbūt labiau užsiima įvertinimu emocinių sunkumų, psichologinių kažkokių sunkumų, asmenybės kažkokių tai bruožų, intelekto, pavyzdžiui, ar ne? Tai yra įvertinimo dalis ir psichologo darbe šita dalis yra, nu, labai tokia reikšminga ir svarbi. Aišku, priklauso nuo to, kurioje tu darbo vietoje dirbi, ar tą darysi, ar ne, įvertinimas, ane? Tai reiškias įvairūs testai, įvairūs protokolai, įvairios procedūros, laikrodukai, žaisliukai, visokios priemonės ir po to psichologas teikia kažkokias išvadas, ar ne? Ir kita dalis yra konsultavimas, darbas su klientais įvairiais nemedicininiais būdais, ar ne? O psichiatras yra žmogus, kuris psichiką jau gydo labiau, ar ne, ir gali skirti vaistus, jeigu reikia tų vaistų, ar ne, gali skirti psichologo pagalbą, jeigu mano, kad pakaktų konsultavimo ir kažkokių tai ten va gyvenimo įpročių keitimo, mokymosi, ar ne? Kartais psichologas su psichiatru jie bendradarbiauja, ir netgi dirba šalia kažkur tai, ar ne? Nes psichiatras pirmiausiai siunčia pas psichologą, kad psichologas įvertintų, kokia žmogaus emocinė, psichinė būklė, ar ne, ir intelekto, ar ne, psichologas tada pateikia savo išvadas ir gydytojas psichiatras, remdamasis tomis išvadomis, gali ir diagnozę suformuluoti kažkokią aiškesnę ir gydymą paskirti, jeigu jam reikia tos psichologo pagalbos. O psichoterapeutas, tai irgi yra psichologinė terapija, sakykim, ar ne? Ir psichoterapeutais Lietuvoje gali tapti ir gydytojai, ir psichologai, tarsi kažkokia takoskyra per vidurį, ar ne? Kartais gali būti gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, jeigu jis baigė psichoterapijos va tą programą, ir gali būti psichologas, psichoterapeutas. Tai kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas nuo psichoterapeuto? Gal psichologo darbas yra kažkiek trumpalaikiškesnis, gal galima taip sakyti, ar orientuotas į kažkokias tai lengvesnes problemas, lengviau sprendžiamas, ar ne, kurioms nereikia, pavyzdžiui, dviejų ar trejų metų konsultavimosi reguliaraus, ar ne, nuolatinio kontakto su psichikos sveikatos specialistu, ar ne, kažkokio perdirbimo, kažkokių tai va, vaikystės traumų ar kažkokio asmenybės keitimo kažkokio tai proceso. Tai vat psichoterapeutas, jis moko su šitais dalykais ir jis gali daryti daug sudėtingesnius veiksmus negu psichologas. Tam yra daug visokių technikų, praktikų ir jau žmogus turi labai didelį žinių bagažą, kad galėtų dirbti su sudėtingesniais atvejais ir klientais. - O Kristina, kada jau verta pagalvoti žmogui, jaunam žmogui, paaugliui, gal moksleiviui, apie pagalbą? Ar reikia laukti rimtos kažkokios krizės? Ar galima kreiptis tada, kai tiesiog na sunku? Ar norisi, pavyzdžiui, su kažkuo pasikalbėti? - Matot, paprastai mum gal psichologo pagalba ir jos poreikis ir iškyla tada, kai mes neturim su kuo pasikalbėti arba kai tie žmonės, su kuriais mes kalbamės, nu, kažkaip mūsų nesupranta arba mums nepadeda arba netgi pyksta dėl to, kad mes turim kažkokių ten problemų ir mums apie joms pasakom, ar ne? Tai, jeigu mes aplinkoje, savo, sakykim, namuose, šeimoje, nu, neturim žmogaus, kuris galėtų mums padėti, arba jeigu tas žmogus nori padėti, bet nežino kaip. Ir ir tėvai kartais gali sakyt, nu, vaikeli, žinok, nežinau, ką dabar čia daryt su tavim, ar ne? Nu, reikia su psichologu pasitarti. Tai psichologas reikalingas tada, kai mes neturim savo žinių, resursų, kažkokių mokėjimų, arba turim labai daug informacijos, nes dabar ir ChatGPT, ir Google, ir knygose, atrodo, tiek mes žinom daug, ar ne, bet kartais ir toj informacijos gausoj vat reikia susidėliot kažkokius žingsnius, kurie bus pats naudingiausi. Tai aš ir vaikams mokykloj taip paaiškinu: jeigu jūsų tėtis arba mama negali jums padėti, tai tada gali jiems padėti psichologas arba tau gali padėti psichologas. Tai, kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau psichologas padeda tėvams. Ir tokia vat yra bendra taisyklė, kad iki kokių dešimties metų, tai geriausia pagalba vaikui yra tie suaugę žmonės, kurie yra šalia jo, jeigu jie žino, kaip jam padėti. Tai vat, kreipiasi tėvai į psichologą ir tada tėvai bendradarbiaudami su specialistu, vat kažkokius atranda naujus kelius, kaip padėti savo vaikui. - O patys vaikai, paaugliai, kai jau kreipiasi? Kokios dažniausiai temos, gal kokios dažniausiai problemos paskatina ateiti ir ir ir ieškoti va to išklausymo, pagalbos? - Sakyčiau, kad galbūt patyčios, draugystės kažkokie tai iššūkiai, tarp draugų kažkokios tai problemos, atrodo, tai draugauja, tai nedraugauja, tai verčia elgtis kažkaip vienaip ar kitaip, ar ne? Ta draugystė gali daryti ne tiktai gerą poveikį, bet ir prastą, ar ne? Ar elgesys kažkoksai pasidaro prastesnis, netinkamas galbūt, ar ne? Arba paaugliai pradeda rūkyti, kažkokia tokia nelabai gera bendraamžių įtaka. Kartais būna, a, emociniai kažkokie sunkumai, galbūt savižala ir tada jau nori, nenori, pastebi kažkas šalia: ar draugai, ar tėvai. Ir tada tenka mokytis, nu, vat, kažkokio tai ir emocijų savo supratimo, ir tinkamo tokio išreiškimo būdų ir draugystės niuansų, ar ne, tokio atsparumo draugų spaudimui. - Tos temos, kurios vaikui ar paaugliui, jaunam žmogui, tokios aštrios, skausmingos ir tikrai neretai turbūt labai stipriai ir tėvus paliečia. Kaip tėvai, ar jie drąsūs kreiptis pagalbos savo vaikui? Ir sau patiems tuo pačiu? - Aš gal pasakyčiau, kad įvairių patirčių turėjau. Yra ir tėvų, kuriuos kvieti, bet jie niekaip neprisijungia į tą bendradarbiavimą ir ir vis trukdo, ir darbas, ir kažkas, ir kažkokie planai, ir dar kažkas maišo, o vaikas tikrai turi daug sunkumų. A, bet yra ir tėvų, manau, gal tokių dauguma, kurie iš tikrųjų rūpinasi savo vaikais ir kurie dalyvauja, klausia, kartais sako: „Nu, mes tiesiog nesusikalbam, nu, kaip čia mes galim atrasti tą bendrą kalbą, ypač su paaugliais, ar ne?“. Nes paaugliai darosi ir ir labai drąsūs, ir turi savo nuomonę ir emocinės bangos daug didesnės pasidaro. Tėvams tikrai kyla iššūkių ir jie nori to ryšio su vaikais. Gal kartais jiems norisi tą ryšį kurti savais senais būdais, kurie ne visą laiką veikia. Ir tuos senus būdus psichologui tenka kažkaip tai peržiūrėti, patikrinti, ar jie padeda, ar nepadeda, ir pabandyti paieškoti naujų. Tai, kaip aš sakau, „aš bandysiu būti jūsų tiltas, atstoti tiltą tarp vaikų ir tėvų, o vėliau jūs tą tiltą patys iš vienos upės į kitą nusitiesit ir manęs jau nebereikės.“ Kaip, nu, aišku, kažkoks pastolis stovi po apačia, ar ne, bet yra kažkokios bendros žinios, ką aš dariau, kas man nepadėjo ir ką aš turėčiau daryt kitaip, kad mano santykis su vaiku atsistatytų. Kartais galbūt reikia tiesiog palaukti ir prabūti, nes tas karštas metas praeina per metus ar du, jeigu tėvams užtenka kantrybės, bet, taip, tėvams tenka padėti daug ir, pavyzdžiui, sakykim, kas susiję su ribų brėžimu, ar ne, ar ten su namuose vaiko pagalba, ar ne, vaiko pareigomis, ar su išėjimais, parėjimais, ar su laiku prie ekranų apribojimais, ar ne? Vat, tėvai labai dažnai susiduria su tom ribom, kurias vaikai nori kažkaip tai galbūt nugriauti, ar ne, bet tenka atlaikyti tą bandymą nugriauti, nes tose ribose ir gali skleistis ir rūpestis, ir meilė ir vaikui reikia ribų, nepaisant to, kad jis joms priešinasi, bet galbūt tai rodo, kad jis nenori jų nugriauti, bet jis tiesiog jas tikrina, ar jos tvirtos. Ar mano namas iš plytų ar iš medinių lentučių? Vaikui norisi tvirto, šilto, tvirto namo. - Taip ir, kas buvo labai įdomu, kuomet ir su jaunais žmonėmis čia radijo studijoje kalbėjome šia tema ir klausiau jų, ar jiems svarbu, kad būtų tam tikros ribos, kad net ir kažkiek to griežtumo būtų net ir paauglystės laikotarpiu ir klausdama to, tikėjausi, kad sakys: „Tikrai ne, nes mes čia augam ir čia tokia savarankiška“. Ir jie sako: „Tikrai, tai yra labai svarbu ir tai yra būtina“. Patys vaikai taip sako. Kristina, mūsų pokalbio pabaigoje, jeigu dabar, pavyzdžiui, mūsų klauso jaunas žmogus, kuris jaučiasi ar vienišas, ar pasimetęs, ar susidūręs su kažkokiomis problemomis asmeninėmis ir neatranda išeities. Ką jam galėtumėte ar norėtumėte pasakyti šiandien? - Norėčiau pasakyti, kad nelik vienas. Pirmiausia pasikalbėk su kuo, kuo pasitiki, po to, jeigu tas žmogus negali padėt, negali pasikalbėt su kažkokiu suaugusiu žmogum, ar ne, kuris yra jau tai praėjęs. Tada gali būt pagalbos linija, kitas kelias kreiptis į psichologą, kreiptis į tėvus, jeigu neblogas ryšys su tėvais, bet yra svarbiausia nelikti vienam ir ir viskas, ir visi resursai tada atsiveria. - Beje, dabartiniam jaunam žmogui, kaip jūs matote, kaip yra paprasčiau, gal jaukiau kalbėtis su specialistu nuotoliu jungtis, ar vis dėlto tas tiesioginis kontaktas yra priimtinesnis dabartinei kartai? - Kažkaip gal neiškirčiau, todėl, kad tai priklauso nuo to, kokiose sąlygose vaikas gyvena. Jeigu jis, pavyzdžiui, konsultacijos metu žino, kad už sienos ten vaikšto broliai, sesės ir tėvai, ar ne, tai tada jam tikrai bus geriau ateiti į kabinetą, bet jeigu jis tuo metu laisvas, vienas, tai tikrai gal kažkas renkasi sau kalbėtis su psichologu ir iš savo kambario ir iš lovos. - Tas diskretiškumas, ar ne, svarbus momentas? - Nuo, aš manau, kad taip, gal čia vat tas toksai svarbiausias momentas. - Kristina, šiandien dėkoju. Linkiu labai gražios dienos! - Iki! Iki, ačiū, kad pakalbinot! - Na, o jums mieli klausytojai, primenu, mes kalbėjome su psichologe Kristina Cibulskė. Vaikų pasaulis – mūsų pasaulyje! - Laikas, mieli, mums pasikalbėti prie puodelio arbatos apie tikrai labai svarbius dalykus. Ir kuo toliau, tuo dažniau mes kalbame apie emocinę sveikatą ir ne be reikalo apie tai kalbame. Tai šiandien labai džiaugiuosi, kad prie mūsų pokalbio prisijungė Kristina Cibulskė, psichologė. Kristina, laba diena! - Laba diena, sveiki. - Ar jaunimas šiandien drąsiau ieško psichologinės pagalbos nei galbūt prieš, nežinau, penkerius metus, ar kai jūs tiktai pradėjote tokį darbą dirbti? - Nežinau, negalėčiau taip labai apibendrinti, nes realiai penkis metus dirbau gana didelėj gimnazijoj ir tokių drąsuolių neatrado labai daug. Nors atrodo esi psichologas, kiekvieną dieną mokykloj esi, ar ne, ir kažkaip, atrodo, savas veidas, bet vis dėlto yra kažkoks tai toksai nerimas, kažkiek tai noras galbūt iš paauglių pusės, kad kažkas nežinotų, nematytų, ar ne, kad tu turi sunkumų ir galbūt kartais paaugliai daug labiau ateina į į kabinetą pas psichologą, kuris yra ne mokyklos teritorijoj, ne mokyklos patalpose, pavyzdžiui, ar ne? Nes aš turėjau ir privatų kabinetą ir pastebiu, kad vaikai kartais sako, „ne, aš mokykloj nenoriu, bet aš pas jus asmeniškai ateisiu į kitą erdvę“. Ir vat, matyt, pagalbos ieškoti jau gal kažkaip tai leidžia sau, bet tas noras išlaikyti va tą tokį konfidencialumą, jis labai toksai suprantamas ir ypač tikriausiai paauglių tarpe, kurie nori turėti tokio pripažinimo ir kažkokios šlovumo sukurti va tokį įvaizdį, o lankymasis pas psichologą tarsi rodo, kad galbūt paauglys yra kažkoks pažeidžiamas, ar ne, turi kažkokių sunkumų, tai, nu, va, šitai grupei gali būti truputį sunkiau, sakykim, taip vat laisvai, lengvai deklaruoti, kad va, aš lankausi pas psichikos sveikatos specialistą. - Jeigu, pavyzdžiui, prie mitų šiek tiek stabteltume? - Gal kažkaip galvočiau, kad mitas toksai buvo, kad aš ne kažkoks psichas, kad pas psichologus vaikščiočiau, nereikia, pas psichologus vaikšto psichai. Bet aš suprantu, kad tai yra žmonės apskritai į tas pirmas tris raides psi, kažkaip tai reaguoja jautriai ir kartais gal suplaka ir psichologą, ir psichiatrą, ir psichoterapeutą, ir viskas, kas su ta psichika, tai jau kažkas reiškia, kad tai yra su su ligoniais reikalai, ar ne? Bet psichika yra instrumentas, kuriuo mes naudojamės kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro ir mes reaguojame į įvykius ir ir kartais ta psichika ir pavargsta, ir sustreikuoja, ir kartais, žiūrėk, miegoti žmogus pradeda prasčiau ir visos tos temos, jos nu susiję su emocine sveikata, žmogus vis tiek turi ja rūpintis vienaip ar kitaip. Tai, ar kreiptis pas psichologą, ar pas psichiatrą, ar pas psichoterapeutą, nu nėra jokios tame žalos, tiktai didelė nauda. - Jeigu tai atsakingai vyksta, jo. Gal aš taip pridėčiau. Jeigu tai vyksta atsakingai ir nu bendradarbiaujant su specialistu. - Išgirsta žmogus psichologas, psichoterapeutas, psichiatras, ar ne? Ar jūs galėtumėt šiek tiek papasakoti, paaiškinti, o kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas ir psichiatras? Dar mes turime psichologinę liniją, ar ne, pagalbos linijas tokias, kur turbūt dar daugiau žmogus, kur nedrįsta visai gal ateiti, ar patogesnis toks variantas, gal greitesnis. Tai kuo skiriasi tas psichologas, psichoterapeutas ir psichiatras? - Psichologas tai yra žmogus, kuris galbūt labiau užsiima įvertinimu emocinių sunkumų, psichologinių kažkokių sunkumų, asmenybės kažkokių tai bruožų, intelekto, pavyzdžiui, ar ne? Tai yra įvertinimo dalis ir psichologo darbe šita dalis yra labai tokia reikšminga ir svarbi. Aišku, priklauso nuo to, kurioje tu darbo vietoje dirbi, ar tą darysi, ar ne, įvertinimas, ane? Tai reiškias, įvairūs testai, įvairūs protokolai, įvairios procedūros, laikrodukai, žaisliukai, visokios priemonės ir po to psichologas teikia kažkokias išvadas, ane? Ir kita dalis yra konsultavimas, darbas su klientais įvairiais nemedicininiais būdais, ane? O psichiatras yra žmogus, kuris psichiką jau gydo labiau, ar ne, ir gali skirti vaistus, jeigu reikia tų vaistų, ar ne? Gali skirti psichologo pagalbą, jeigu mano, kad pakaktų konsultavimo ir kažkokių tai ten va gyvenimo įpročių keitimo, mokymosi, ar ne? Kartais psichologas su psichiatru jie bendradarbiauja ir netgi dirba šalia kažkur tai, ar ne? Nes psichiatras pirmiausiai siunčia pas psichologą, kad psichologas įvertintų, kokia žmogaus emocinė, psichinė būklė, ar ne, ir intelekto, ar ne? Psichologas tada pateikia savo išvadas ir gydytojas psichiatras remdamasis tomis išvadomis, gali ir diagnozę suformuluoti kažkokią aiškesnę, ir gydymą paskirti, jeigu jam reikia tos psichologo pagalbos. O psichoterapeutas, tai irgi yra psichologinė terapija, sakykim, ar ne? Ir psichoterapeutais Lietuvoje gali tapti ir gydytojai, ir psichologai. Tarsi kažkokia takoskyra per vidurį, ar ne? Kartais gali būti gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, jeigu jis baigė psichoterapijos va tą programą, ir gali būti psichologas psichoterapeutas. Tai kuo skiriasi, pavyzdžiui, psichologas nuo psichoterapeuto? Gal psichologo darbas yra kažkiek trumpalaikiškesnis, gal galima taip sakyti, orientuotas į kažkokias tai lengvesnes problemas, lengviau sprendžiamas, ar ne, kurioms nereikia, pavyzdžiui, dviejų ar trejų metų konsultavimosi reguliaraus, ar ne, nuolatinio kontakto su psichikos sveikatos specialistu, ar ne, kažkokio perdirbimo, kažkokių tai vaikystės traumų ar kažkokio asmenybės keitimo kažkokio tai proceso. Tai va psichoterapeutas, jis mokosi su šitais dalykais ir jis gali daryti daug sudėtingesnius veiksmus negu psichologas. Tam yra daug visokių technikų, praktikų ir jau žmogus turi labai didelį žinių bagažą, kad galėtų dirbti su sudėtingesniais atvejais ir klientais. - O Kristina, kada jau verta pagalvoti žmogui, jaunam žmogui, paaugliui, gal moksleiviui apie pagalbą? Ar reikia laukti rimtos kažkokios krizės? Ar galima kreiptis tada, kai tiesiog nu sunku, ar norisi, pavyzdžiui, su kažkuo pasikalbėti? - Matot, paprastai mum gal psichologo pagalba ir jos poreikis ir iškyla tada, kai mes neturim su kuo pasikalbėti, arba kai tie žmonės, su kuriais mes kalbamės, nu kažkaip mūsų nesupranta arba mums nepadeda arba netgi pyksta dėl to, kad mes turim kažkokių ten problemų ir mums apie tai joms pasakome, ar ne? Tai, jeigu mes aplinkoje, savo, sakykim, namuose, šeimoje, nu neturim žmogaus, kuris galėtų mums padėti, arba jeigu tas žmogus nori padėti, bet nežino kaip. Ir, ir tėvai kartais gali sakyti: „Nu, vaikeli, žinok, nežinau, ką dabar čia daryti su tavimi, ar ne? Nu, reikia su psichologu pasitarti“. Tai psichologas reikalingas tada, kai mes neturim savo žinių, resursų, kažkokių mokėjimų arba turim labai daug informacijos, nes dabar ir ChatGPT, ir Google, ir knygose, atrodo, tiek mes žinom daug, ar ne, bet kartais ir toje informacijos gausoje vat reikia susidėlioti kažkokius žingsnius, kurie bus pats naudingiausi. Tai aš ir vaikams mokykloje taip paaiškinu: jeigu jūsų tėtis arba mama negali jums padėti, tai tada gali jiems padėti psichologas arba tau gali padėti psichologas. Tai, kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau psichologas padeda tėvams. Ir tokia vat yra bendra taisyklė, kad iki kokių dešimties metų, tai geriausia pagalba vaikui yra tie suaugę žmonės, kurie yra šalia jo, jeigu jie žino, kaip jam padėti. Tai vat, kreipiasi tėvai į psichologą ir tada tėvai bendradarbiaudami su specialistu, vat kažkokius atranda naujus kelius, kaip padėti savo vaikui. - O patys vaikai, paaugliai, kai jau kreipiasi? Kokios dažniausiai temos, gal, kokios dažniausiai problemos paskatina ateiti ir ieškoti va to išklausymo, pagalbos? - Sakyčiau, kad galbūt patyčios, draugystės kažkokie tai iššūkiai, ar ne, tarp draugų kažkokios tai problemos, atrodo, tai draugauja, tai nedraugauja, tai verčia elgtis kažkaip vienaip ar kitaip, ar ne? Ta draugystė gali daryti ne tiktai gerą poveikį, bet ir prastą, ar ne? Ar elgesys kažkoksai pasidaro prastesnis, netinkamas galbūt, ar ne? Arba paaugliai pradeda rūkyti, kažkokia tokia nelabai gera paauglių, bendraamžių įtaka. Kartais būna, a, emociniai kažkokie sunkumai, galbūt savižala. Ir tada jau nori, nenori, pastebi kažkas šalia: ar draugai, ar tėvai. Ir tada tenka mokytis, nu, vat, kažkokio tai ir emocijų savo supratimo, ir tinkamo tokio išreiškimo būdų, ir draugystės niuansų, ar ne, tokio atsparumo draugų spaudimui.

Gero kelio! Gero, saugaus kelio linkime visiems skubantiems ir skubame pasidomėti, kaip gi eismo dalyviams sekėsi Druskininkų gatvėse ir keliuose. Apie tai prašysime papasakoti mūsų pašnekovą, vyresnįjį tyrėją Giedrių Alminą. Laba diena, ponas Giedriau. Laba diena. Kaip sekėsi Druskininkuose? Ar eismo įvykių buvo fiksuota? Na, per savaitę Druskininkų policijos komisariato pareigūnams registruoti eismo įvykių neteko. Savaitė praėjo ramiai. O policijos pareigūnai išaiškino vieną vairuotoją, kuris vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti. Vienas atvejis išaiškintas pavojingo vairavimo, kada vairuotojas vairavo transporto priemonę ir lenkė kitą, ir lenkė kitą transporto priemonę ne pėsčiųjų perėjoje. Vienas vairuotojas vairavo transporto priemonę, nepasitikrinęs sveikatos nustatytu periodiškumu. Na, ir kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai susiję su transporto priemonių statymu neleistinose vietose. Štai tokia situacija buvo Druskininkuose. Šią savaitę jau pasigirdo ir vidaus reikalų ministras kalba apie tai, kad reikia griežtinti atsakomybę tiems, kurie sistemingai be vairuotojo teisių važinėja, baudų nemoka. Na, pasirodo, jog tik 12 % baudų yra sumokama. Na, o tie, kurie neturi atsakomybės jausmo, ir toliau važinėja ir dažnokai būna neblaivūs. Jūsų nuomone, ar iš tikrųjų štai toks atsakomybės griežtinimas gali padėti? Na, atsakomybės griežtinimas, manau, kad tikrai gali padėti. Turime tikrai nemažai atvejų, kada vairuotojai praranda vairuotojų pažymėjimus ir vis tiek vairuoja transporto priemones. Būna atvejų, kad ir du kartus, tris kartus per metus papuola be vairuotojo pažymėjimo, kai jį yra praradę. Ten baudos jų neveikia ir manau, kad griežtesnės priemonės gal kažkiek ir pagerintų situaciją. Juolab, kad tai ir automobiliai yra konfiskuojami, bet po to jie įsigyja vėl kitus, kurie ten ir be techninės apžiūros būna, ir saugumo kelyje tokie automobiliai tikrai neužtikrina. Na, dažniausiai taip ir būna, kaip jūs minėjot, kai būna nei priregistruoti, nei apdrausti, nei... su... praėję techninės apžiūros. Ir nusiperka tokią transporto priemonę, kaip sakyti, galima vienam kartui važiuoti. Jeigu papuls – tai papuls, jeigu nepapuls – dar gal bandys ir kitą kartą važiuoti. Ir, manau, griežtesnės... griežtesnės baudos ar kitos priemonės tikrai situaciją pagerintų. Na, ministras kalbėjo apie tai, kad tie, kurie nemoka baudų, yra tokių, kurie ten 100 000 jau yra sukaupę, jie turėtų atsėdėti paprasčiausiai, o ne ir toliau krėsti tokias išdaigas. Na, dėl atsėdėjimo negaliu komentuoti. Jau čia ministro nuomonė. Kokį pristatymą priims, tokiais ir vadovausimės įstatymais. Giedriau, ką gi, pavasaris, iš tikrųjų kovo pradžia buvo šilta ir saulės netrūko. Ar jaučiate, jog ir Druskininkuose daugėja norinčių pailsėti? Na, norinčių pailsėti tikrai daugėja. Jaučiame ir jaučiame, kada gatvėse, pėsčiųjų takuose, dviračių takuose didėja transporto priemonių, mikrojudrumo priemonių ir matome, kad ne visi vairuotojai šių transporto priemonių dėvi saugos šalmus. Rytoj organizuojame susitikimą su įmonėmis, asmenimis, kurios užsiima tokių transporto priemonių nuoma. Dar kartą išaiškinsime Kelių eismo taisyklių pakeitimus, kurie yra įsigalioję. Na, bandysime rasti bendrą kalbą ir kažkiek daryti tvarką, kad nebūtų skaudžių įvykių, kad visi būtų saugūs ir kad laikytųsi Kelių eismo taisyklių. Taip, kurios įsigaliojo nuo šių metų. Ir man pačiam teko matyti, jog ir nuomojami elektriniai paspirtukai – prie jų prikabinti šalmai, bet žmonės ir toliau važiuoja, šalmas taip ir kadaruoja prikabintas, o jie ir toliau važiuoja be jokių apsaugos priemonių. Vadinasi, tas tolerancijos laikotarpis baigsis ir, kiek suprantu, Giedriau, vis dėlto imsitės ir tam tikrų priemonių? Priemonių imtis tikrai teks. Pareigūnai, dirbantys patruliuojantys gatvėse, dar pradžioj bandė pravesti ir prevencinio pobūdžio pokalbį, išaiškinti, kas gresia ir kas gali būti nemalonumai, tiek dėl sveikatos, tiek dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, bet ne visada tokie pokalbiai veikia. Na, tikrai imsimės priemonių. Kaip sakau, rytoj pakalbėsime su nuomojančių... ir asmenimis, perspėsime, na ir tada jau žiūrėsime ir reaguosime. Taip. Ką gi, Giedriau, ačiū jums, dėkui jums už informaciją. Belieka palinkėti saugios, ramios dienos visiems eismo dalyviams ir, žinoma, jums. Dėkui. Ačiū jums, o visiems eismo dalyviams linkiu išlikti saugiems. Mūsų pašnekovas buvo Druskininkų policijos komisariato vyresnysis tyrėjas Giedrius Alminas. Jo informacija. Na, šiais metais jau nuo sausio pirmos įsigaliojo mikrojudumo priemonių vairuotojams privaloma dėvėti šalmus, bet, kaip matome, inercijos yra dar daug ir kol kas, ir mūsų pašnekovas sakė, jog imsis papildomų priemonių.

Tai, kas svarbiausia apie mano miestą. Laidoje „Gyvas miestas“. Kiekvieną trečiadienį 14:30. Kartojama ketvirtadienį vakarais bei savaitgaliais. FM99 eteryje – pokalbis apie situaciją Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje. Po mokytojos atleidimo kilęs konfliktas persikėlė į teisinius procesus. Ar įmanomas sprendimas ir kas laukia bendruomenės toliau? Apie tai kalbėsime su etikos mokytoja Meile Platukiene, laikinuoju gimnazijos direktoriumi Donatu Vasiliausku ir Alytaus miesto savivaldybės vicemere Kristina Daugelevičiene. Studijoje prie mikrofono Liudas Ramanauskas. Kaip girdėjote, bičiuliai, iš mūsų anonso, šiandien mes kalbėsime apie realią situaciją dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje. Apie tai kalbame su etikos mokytoja Meile Platukiene. Nežinau, Meile, ar jus dar galima vadinti mokytoja. Taip pat laikinuoju gimnazijos direktoriumi Donatu Vasiliausku ir Alytaus miesto savivaldybės vicemere Kristina Daugelevičiene. Laba diena. Malonu, kad suradote laiko apsilankyti studijoje. Aš tikiuosi „Gyvo miesto“ rubrikoje mes pakalbėsime ir apie tai, kas, na, ne taip seniai dar kėlė iš tikrųjų daug įtampų ne tik švietimo bendruomenei, bet ir miesto visuomenei. Norėčiau kreiptis į Meilę Platukienę – jūs jau kreipėtės į darbo ginčų komisiją. Kokia situacija ir ko tikitės? Tai, laba diena visiems. Taip, jau kreipėmės ir žinom jau datą, kada vyks posėdis. Ir kada tai bus? Balandžio 16 dieną. O, tai jau kitą mėnesį. Ar jau visi dokumentai yra suruošti iš vienos ir iš kitos pusės, ar čia reikia tiktai jūsų kreipimosi? Negaliu atsakyti dėl įstaigos, nes kai kreipėmės, tai dvi dienas nebuvo jokio atsakymo. Tai aš nežinau to atsakymo, tai gal direktorius pakomentuos čia šičia. Tai tikėtina, kad yra, kad jeigu 16 dieną yra paskelbta, kadangi mes negavom jokių dokumentų per du kartus, tai teikiam tą, ką mes turėjom tada. Aišku, tai yra sudėtinga. Gerbiamas Donatai, jūs ne per seniausiai perėmėte ir vadovavimą Ramanausko-Vanago gimnazijai. Kokią situaciją radote ir kokia situacija prabėgus, kiek čia, pusantros savaitės, ar dvi savaitės? Na, iš tikrųjų, situacija visiems gerai žinoma ir iš žiniasklaidos labai plačiai nušviesta. Tai gimnazijoje buvo tokios lyg ir neramios nuotaikos. Bet mano, kaip laikinojo vadovo, užduotis yra užtikrinti normalią darbinę atmosferą gimnazijoje ir užtikrinti ugdymo proceso tęstinumą. Tai šiai dienai labai džiugu, kad ugdymo procesas tikrai yra atstatytas, visi mokytojai dirba. Labai daug tenka bendrauti su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis. Kiekvieną dieną susitikinėju su skirtingomis mokytojų grupėmis, su mokinių grupėmis, su mokinių taryba glaudžiai pradėjome bendradarbiauti. Na, ir šiai dienai galiu pasidžiaugti, kad visos pamokos vyksta, ugdymo procesas eina į priekį. Gimnazijos mokytojai susitelkę, kadangi gimnazijoje artėja valstybiniai brandos egzaminai ir ir kiti patikrinimai. Tai tikrai džiugu, kad bendruomenė susitelkusi ties bendrais tikslais. Mokiniai ruošiasi, o mokytojai bendradarbiaudami dirba. Ir dar norėčiau labai pasidžiaugti, kad na, pavyksta užmegzti tokį labai pozityvų ir dalykišką dialogą su mokytojais. Jaučiasi, kad mokytojai nori daugiau bendravimo, bendradarbiavimo su mokyklos administracija. Tai, na, žinot, toks yra posakis: „Nemokyk ir neauklėk savo vaiko, o mokykis ir auklėkis pats, nes tavo vaikas bus toks kaip tu“. Tai iš tikrųjų, stengiamės, na, pozityviai ir konstruktyviai bendradarbiauti su mokytojais. Kaip minėjau, pats daug kalbuosi su skirtingomis grupėmis. Stengiuosi tą daryti pozityviai, apeliuodamas į tai, kad tikrai gimnazija yra labai stipri ne tik Alytaus miesto kontekste, bet ir visos Lietuvos. Ir ir turinti tikrai ir gražius pasiekimus, ir puikų vardą. Toks pirmas įspūdis, nes dirbu gal šiek tiek daugiau negu savaitę, tai kolektyvas ir mokytojai tikrai yra profesionalūs, dalykiški, geba tikrai bendradarbiauti. Užmezgus pozityvų dialogą, jaučiasi ir tas nuotaikos pagerėjimas. Na, žinot, aš kaip ekonomikos mokytojas gal pavartosiu tokį terminą – lūkesčiai. Ekonomikoje, kai vartotojų lūkesčiai yra prasti, tai visa ekonomika važiuoja žemyn. Užmezgus pozityvų dialogą, mokytojų lūkesčiai tikrai jaučiasi, kad, na, kyla į viršų. Ir automatiškai, kaip ir tą liaudies išmintį aš tik ką paminėjau, matydami pozityvų tokį bendradarbiavimą iš administracijos pusės, mokytojai patys tą perima, o svarbiausia tą perima iš mokytojų mokiniai. Donatai, ar tai reiškia, kad jūs štai ir dabar pasakėte, kad mokytojai nori to bendradarbiavimo, bendravimo su mokyklos gimnazijos administracija. Ar tai reiškia, jog jo buvo kiek per mažai, o galbūt jis buvo kiek kitoks? Sunku pasakyti, kas buvo tada, kai manęs ten nebuvo, bet faktas tas, kad aš atėjau po tam tikros krizės, apie kurią žino visi, ir tikrai ir ir matėsi iš viešosios erdvės, nes aš aš tą procesą stebėjau, kaip ir visi miestelėnai viešojoje erdvėje prieš tai, kad buvo tam tikrų nesutarimų, nuomonių išsiskyrimų, galbūt ir kultūrinių dalykų skirtumų, suvaldant tą situaciją, kuri mokykloje įvyko. Ir tikrai stengiuosi tą daryti kitaip, savaip, kaip aš moku, nes vadovavimo patirties kitą savaitę bus lygiai dešimt metų, kaip esu mokyklos vadovas. Ir teko dirbti skirtinguose kolektyvuose ir manau, kad vienas svarbiausių dalykų ir pirmųjų žingsnių bet kokiam vadovui, net jeigu tu esi laikinas vadovas, tai užmegzti tą pozityvų dialogą su bendruomene.

[įžanginė muzika] Pilietiškumo dėlionė. FM99 laidos apie tai, kas vyksta aplink, apie karo pasekmes Lietuvai ir pasauliui, pilietinės visuomenės svarbą, dezinformaciją ir gebėjimą ją pažinti ir kaip išlikti atspariems išorės grėsmėms. Klausykite. Ar propaganda gali ardyti demokratiją? Jau šiandien, 16 valandą 30 minučių, FM99 studijoje atvira ir aštri diskusija apie dezinformaciją, manipuliacijas ir tai, kas iš tiesų formuoja mūsų nuomonę. Kaip atpažinti propagandą? Ar socialiniai tinklai mus informuoja, ar veikia? Ir ar dar patys galvojame? FM99 studijoje „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, Seimo narė Daiva Ulbinaitė ir filosofas daktaras Laurynas Peluritis. Įsijunk FM99, nes tiesa šiandien svarbi. Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Laidą rasite ir FM99 radijo „podcast'o“ epizoduose bei „YouTube“ kanale. Pilietiškumo dėlionė. [įžanginė muzika] Klausykite šiandien. Studijoje prie mikrofono Liudas Ramanauskas. Kaip bičiuliai girdėjote iš mūsų anonso, šiandien mūsų studijoje Vilniaus universiteto filosofas Laurynas Peluritis. Laba diena. Sveiki. Seimo narė Daiva Ulbinaitė. Laba diena. Ir, tikiuosi, netrukus prisijungs „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė. Ir mano pirmas klausimas, kol mes sulauksime Rasos, labai paprastas: ar propaganda šiais laikais, jūsų nuomone, yra pavojingesnė, negu buvo sovietmečiu, kurį kai kurie dar prisimena? Aš tai manau, kad vienareikšmiškai taip. Dėl to, kad, dėl to, kad jos visai kiti mastai ir visai, visai kiti tikslai ir, iš tikrųjų, tai nuo mūsų požiūrio priklauso, ar mes propagandą ir dezinformaciją tiesiog problema didele laikysime, ar laikysime grėsme, ar laikysime ardomuoju ginklu ir nusikaltimu. Tai kol kas mes Lietuvoje, panašu, kad dezinformaciją, propagandą laikome didele problema, bet ne nusikaltimu ir ne grėsme nacionaliniam saugumui. Bent jau politiniu lygmeniu, nors visos tarnybos – ir Valstybės saugumo departamentas, ir žvalgybininkai, ir teisėsaugos institucijos – vienbalsiai sako: „Tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui ir sprendimų reikėtų radikalesnių“. Jūs taip galvojate, jūs politikė. O štai, Laurynai, o jūsų nuomone, kaip gi yra iš tikrųjų? Na, aš be ir studijavęs esu sovietinį laikotarpį, tai yra, kaip veikia sovietinė sistema ir jos, jos ideologija. Ir reikėtų pastebėt, na, esminį skirtumą, kad taip, sovietmečiu mes buvom okupuoti, bet ir ta propaganda, kuri buvo nutaikyta į gyventojus, veikė gerokai paprasčiau. Ji buvo centralizuota, buvo labai aišku, jeigu esi sąmoningas žmogus, kuo netikėti, ar ne? Visi žinojo, kad laikraštyje „Tiesa“ jokios tiesos niekas niekada nerašė. Bet tai yra toksai svarbus momentas. Dabar mes esame laisvoje, demokratinėje visuomenėje, bet ta priešiška propaganda, jinai turi gerokai daugiau kanalų, gerokai daugiau įvairių auditorijų pasiekia ir kartais veikia primityvesniais, o kartais šiaip jau labai subtiliais būdais. Na štai, prie mūsų prisijungė ir „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė. Laba diena, gerbiama Rasa. Sveiki. Mes pradėjome nuo to, ar šiandien propaganda yra pavojingesnė negu ta propaganda, kurią vyresnio amžiaus žmonės patyrė sovietiniais laikais, bet jūsų aš norėčiau paklausti labai paprastai. Ar visuomenė dar valdo informaciją, o galbūt atvirkščiai, informacija dabar valdo visą mūsų visuomenę ir mes čia esame tik kaip lėlių teatre esantys, pakabinti ant tų siūlų? Na, čia gan drąsus jau pasakymas ir, turbūt, provokuojantis diskusijai, bet sakyčiau, kad vis dar mes valdome ir savo šalį, ir savo institucijas, ir turime aiškiai veikiančias institucijas – teismus, informacijos, žiniasklaidos priemones, nepriklausomas ir gebančias atskirti tai, kas tiesa, o kas melas. Ir čia sėdime vienoje tokių, tai Lietuvoje jų yra tikrai ne viena ir net ne dešimt, o daugiau. Tai gera žinia šaliai. Am, kaip jau sakiau, turime institucijas, turime rinkimus sąžiningus. Taigi, kad informacija cirkuliuoja taip, visokiais upeliais, šaltinėliais ir visokiais būdais per įvairiausius ekranus – tai tiesa, bet, kita vertus, mes tikrai turime, kaip aš mėgstu sakyti, saugių skaitmeninių erdvių, kuriose žmogus yra apsaugotas nuo dezinformacijos ir gali jaustis patogiai, leisdamas laiką, informuodamasis, sužinodamas, kas vyksta, vertindamas ir žiūrėdamas analizes arba tiesiog pramogaudamas. Bet jeigu pažvelgti į dabartį, kas stipriau veikia: emocijos ar faktai? Nes man kartais atrodo, kad emocijos kol kas valdo tą didžiąją visuomenės dalį, o faktai lieka ten kažkur paraštėje ir nelabai jie kam svarbūs. Tai galbūt mes pradėkime nuo Lauryno ir taip visi iš eilės išgirsime jūsų nuomonę. Na, žmogus šiaip jau visų pirma reaguoja į bet kokią situaciją emociškai ir tik vėliau, jeigu yra laiko, yra distancijos ir neužsimiršta, na, šiek tiek reflektyviau apmąsto tai, su kuo jis susiduria. Bet, na, visiškai natūraliai mūsų pirminė ta reakcija dažniausiai yra emocinė. Ir ji, aišku, yra susijusi su tam tikrais dalykais, kuriuos mes jau žinome, įsivaizduojame iš anksto, ar ne? Tai tas mūsų visas žinių bagažas, išsilavinimas ir panašūs dalykai, jie, be abejo, irgi yra faktoriai. Tai, be abejo, nereikia sakyt, kartais emocinė reakcija jinai irgi būna teisinga, tiktai dar reikia vėliau apmąstyti tai ir pagrįsti. Bet iš tiesų, na, su kuo mes susiduriam, tai yra, kai tas labai didelis srautas, kai, na, ypatingai per socialinius tinklus ir žiniasklaida prie to irgi turi prisitaikyti, tas tempas informacijos auga, yra poreikis, ar ne, tuomet formuluoti žinutes, formuluoti informaciją taip, kad tai iššauktų emocinę reakciją, ir kai tai tampa, na, tokia dominuojančiu būdu mum kalbėtis ir komunikuoti viešojoj erdvėj, tai gali tapti problemiška. Bet tai nėra kažkoks dalykas, na, apie kurį mes kažkaip konceptualiai nemąstom, nediskutuojam savo visuomenėj, tai, man atrodo, mes kaip tik gal dabar esam tokioj, am, tokiam laike, kai matom tam tikrą kraštutinumą ir jau šiek tiek mąstom, kaip reikėtų mums jį, na, atsverti, tokios saiko sugrąžinti. Tas emocinis puodas konkuliuoja ir politiniame pasaulyje, ir kuo toliau, tuo daugiau, man atrodo. Emocija svarbu, ir tą tikrai supranta visi, ir, ir žurnalistai supranta, kurdami antraštes ir bandydami pritraukti dėmesį. Tą supranta visi, kas, kas bando socialiniuose tinkluose atkreipti dėmesį. Ir, aišku, tą puikiai išmano Kremliaus propagandos mašina, nes nuo emocijos viskas ir prasideda, kaip, kaip tu užkabini žmogų ir kaip tu gali manipuliuoti ir įtakoti, ar ne? Ypač, ypač propagandos arba dezinformacijos srityje. Tai dėl to ir kalbam apie tai, kaip svarbu tikrinti informaciją, nepasiduoti tam pirmajam impulsui, o iš tikrųjų, pasižiūrėti ir kituose informaciniuose laukuose tą pačią žinutę. Bet tik 21 % žmonių Lietuvoje tikrina informaciją, nors beveik 80 pripažįsta, kad Rusija daro įtaką informaciniam mūsų laukui ir mūsų smegenims, ir mūsų emocijoms. Deja, kol kas situaciją turim tokią. Gerbiama Rasa, jūs tikrinate faktus. Tai štai, emocijos ar faktai? Tai čia nėra „ar“, žinokit, yra ir emocijos, ir faktai, kadangi visi mes dirbantys žiniasklaidoje arba tiesiog gyvenantys šioje visuomenėje matėme, kokį virsmą patyrė žiniasklaida, kokį virsmą vis dar patiria žiniasklaida. Ir apskritai ne tik žiniasklaida, bet ir visas technologinis žmogaus vartojimas, nes, tarkime, išmaniųjų telefonų atsiradimas, tai ne tik žiniasklaidai sukėlė naujų iššūkių arba naujų sprendimų teko ieškoti, bet ir daugeliui kitų ekonomikos sričių, apie kurias mes čia dabar jau nekalbam ir tai nėra mūsų diskusijos dalis. Bet iš esmės, emocijos eina kartu su faktu. Be abejo, atsiradus socialiniams tinklams, jos užaštrėjo. Be abejo, atsiradus didesnei konkurencijai dėl žmogaus dėmesio, nes apie ką viskas vyksta? Juk viskas vyksta dėl to, kad įvairūs informacinio turinio kūrėjai, čia į šitą, deja, puodą patenka visi – ir profesionali žiniasklaida, ir turinio kūrėjai, ir propagandistai, ir melagiai, ir botai, ir AI kuriami robotai, mes visi plakamės viename puode, kur visi siekiame ko? Ogi kovojame dėl žmogaus dėmesio. Tai, be abejo, kad tas, kuris bus emocionalesnis, pirmiau atkreips į save dėmesį. Čia kaip nuo senų laikų, ant bačkos atsistojus, ane? Tiktai dabar tų bačkių yra daug ir, ir sekundžių mažai. Tai tiesiog viskas pagreitėjo nežinia kiek kartų ir viskas šiek tiek pasikeitė, bet principas liko iš esmės toks pat. Gerbiama Rasa, tada dar vienas mano klausimas. Pati žiniasklaida, nesvarbu, kokia – nacionalinė, regioninė, pati prisideda prie to informacinio triukšmo, kuriame mes visi skęstame? Jeigu vertintumėm mūsų kuriamo turinio kiekį, tai tada taip. Klausimas, ar tai yra blogai, ar gerai? Aš manau, kad geriau tokio turinio daugiau negu mažiau. Ir, taip, jeigu jūs kalbate apie, tarkime, emocingą žinutes arba emocionalesnį toną tam tikrose platformose, be abejo, kad taip. Ir čia yra koks dalykas? Aš manau, kad tai yra žiniasklaidos gebėjimo arba negebėjimo prisitaikyti prie platformos klausimas. Nes jeigu mes kalbame, tarkime, apie „Facebook“ platformą arba „TikTok“ platformą, arba „YouTube“, arba „Instagram“, jose veikia skirtingi dalykai. Ir jeigu tu nori, kaip jau minėjau, atkreipti į save dėmesį tam tikroje platformoje, tu turi dalyvauti pagal tam tikros platformos taisykles. Tai, be abejo, kad žiniasklaida dalyvauja ir stengiasi dalyvauti pagal jos taisykles, nenusižengdama savo esminiams veiklos principams, na, tarkim, neskleisdama melagienų, nedarydama dalykų, kurių neleidžia mūsų etikos kodeksai, tikrai dabar čia neįsiplėsiu iki daugiau kalbėti arba galų gale įstatymai, kas apskritai nediskutuotina, ane? Tai, tai čia ir yra, turbūt, prisitaikymo prie platformos klausimas. Ar žiniasklaidai reikia prie to taikytis? Geras klausimas, galėtumėm ir apie tai padiskutuoti, turbūt yra įvairiausių matymų. Aš manau, kad reikia bandyti taikytis, dėl to, kad išeidamas iš ten, kur, kur vyksta įvairiausi, kur žmonės leidžia labai daug laiko, paprastai kalbant, pirmiausia nubaudi ir visuomenę, kuri netenka profesionalios informacijos, ir save, kuri netenka auditorijos. Laurynai, norėčiau jūsų paklausti vis dėlto. Socialiniai tinklai ir apie juos dabar mes jau ne vienerius metus kalbame vis daugiau. Ar tai informacijos demokratija, ar jūsų nuomone, tai yra manipuliacijos fabrikas? Rasa štai atsakė, kad mes turime taikytis prie tų platformų, prie tos realybės, kuri yra, bet kaip jums atrodo? Na, dalyvauti neišvengiamai tenka, nes tiesiog, ypatingai toks socialinis tinklas „Facebook“ vyresnei kartai, „TikTok“ gal jaunesnei kartai, yra ta vieta, kur žmonės susiduria ir susidaro savo nuomonę apie įvairius svarbiausius politinius klausimus. Bet iš tiesų, tai, kaip šitos platformos funkcionuoja, mus grąžina, na, prie tam tikros pamatinės įtampos, nes, na, žinojimas demokratinėje visuomenėje ir skaidrumas, informacijos prieinamumas yra, na, toksai viešasis gėris, kuris yra būtinas tam, kad mūsų valstybė, kaip bendruomenė žmonių, pajėgtų funkcionuot, pajėgtų susikalbėt, žinotume, kur mes esam, kas mes esam, kas vyksta, kas yra svarbiausi prioritetai. Bet tai, kaip šiuo metu daugelis tų, am, socialinių tinklų platformų veikia, tai ne visai į tą pusę, kaip yra tas mūsų poreikis, koks yra mūsų poreikis, kaip, na, savos valstybės piliečių. Ir čia, vėlgi, stimulai yra labai aiškūs – tai yra komercinės platformos, kurios vykdo verslą ir jų tikslas nėra suteikti geriausią informaciją ar kad mes būtume geriausiai apsišvietę. Tai taip, mum reikia dalyvauti tame ir mum reikia rast būdus, kaip tas platformas išnaudoti savo, na, savo naudai, geriausiai įmanomai. Nes čia yra kol kas toks dalykas, su kuriuo mum reikia būt ir, ir jis yra svarbus, nes ten tiesiog didelė dalis viešosios erdvės ir diskusijų vyksta. Bet jų pati forma, pats pobūdis ir ypatingai, na, visos netikros paskyros, botai, dirbtinio intelekto generuojamas šlakas, sakykime taip, tai neabejotinai kelia, kelia problemas. Štai, vokiečiai su amerikiečiais ir Kanada, man rodos, dabar neutralizavo du tinklus, kuriuose milijonai buvo įvairių įrenginių, botų fabrikai ir ten, žinoma, daug biznio. Bet, gerbiama Daiva, esate Seimo narė, tad ta įstatyminė bazė, kuri egzistuoja čia, ką gali Lietuva prieš milžiniškas platformas, turinčias milijonus ir milijardus vartotojų, nekalbant apie jų pelnus ir pajamas? Ar ta įstatyminė bazė, kuri dabar egzistuoja, gali padėti tokioje situacijoje, kai tas srautas ir dezinformacijos, ir propagandos, jis tik didėja? Mes irgi gyvename pasienio regione. Iš tikrųjų gali, tiktai, a, reikėtų, kaip jau minėjau, reikėtų pripažinti, kad mes turime problemą ir, ir bandyti ieškoti tų, tų sprendimų. Dabar gi teisininkai sako, kad mūsų teisinė bazė, Lietuvos teisinė bazė, yra šokiruojančiai neparuošta informaciniam karui. Mes esame informaciniame kare ir kažkaip, a, bandom tai lygtai neigti arba sakyti, kad, na, problema truputį mažesnė, negu yra. Tai šiandien mes nesame apsibrėžę nei ką laikome dezinformacija tiksliai, nei, iš tikrųjų, a, kažkokių reikalavimų platformoms, prievolių. Mūsų tarnybos šiandien nuolankiai prašo platformų, kad pašalintų dezinformaciją arba kitą žalingą mūsų valstybei informaciją. Tai, a, aš pateikiau pasiūlymus įstatymo pataisų, kuriomis ir siūlau: apsibrėžkim, kokius melus vadinsim nusikaltimu, nes Konstitucijoje dezinformacija įvardijama kaip nusikaltimas. Apsibrėžkim prievolę šiems, platformoms, kad mūsų tarnybos reikalautų pašalinti, kreiptųsi dėl nusikaltimo darymo, o ne šiaip sau, dėl informacijos pašalinimo. Suteikim įrankius teisėsaugos institucijoms. Visi laukia šitų įrankių. Ar užteks politinės valios, nežinau, nes kol kas iš tikrųjų iš valdančiųjų negirdim, kad būtų aukščiausiu lygiu kalbama, kad dezinformacija yra bėda, yra grėsmė, nors, kaip minėjau, ir žvalgybos kasmetinėse ataskaitose, ir NATO dokumentuose, tai įvardinama grėsme nacionaliniam saugumui, tai vadinama ardomuoju ginklu, tai vadinama hibridinės atakos elementu. Žinot, kartais ir mūsų klausytojai sako: „Tai kur tos mūsų tarnybos, jeigu čia mes patys matome, kokią informaciją pateikia vienas ar kitas šaltinis, o kai kada netgi tas šaltinis, kuris gyvena ne taip jau toli ir tu jį pažįsti?“ Tai čia, žinoma, tema, prie kurios verta sugrįžti. Aš Rasos norėčiau paklausti: kas šiandien realiai veikia, jūsų nuomone? Ar faktų tikrinimas, ar švietimas ir tuo pat metu, kokia visų jūsų nuomonė, o galbūt mokyklose turėtų būti privaloma medijų raštingumas, paprastas, elementariausių principų suvokimas? Kaip jums atrodo? Manau, kad veikia viskas po truputį, čia reikia veikti sistemiškai, tokiu tinklo principu ir užmesti tą, kaip dabar ant mūsų bando užmesti dezinformacijos tinklą, ane, ir kažką pagauna, kažko nepagauna. Tai mes turėtume užmesti, tarkime, informacinio raštingumo arba medijų raštingumo, arba kritinio mąstymo, kaip mes tai bepavadintume, tinklą ir apie tai kalbėtume lygiai taip pat nuo labai anksti. Ką aš turiu omeny, kad jeigu mes manome, kad žmogus turi būti raštingas ir mokėti skaityti ir rašyti tam tikro amžiaus tam tikru lygiu, tai, manau, lygiai taip pat mes turėtume įsivesti taisyklę, kad žmogus turėtų būti, turėti tam tikrą medijų raštingumo lygį, ane? Todėl, kad medija tai nebėra tavo pasirinkimas. Ką aš noriu pasakyti, kad anksčiau norėdamas vartoti žiniasklaidą, nes anksčiau kitokio būdo beveik ir nebuvo, ane, nebuvo taip atsitikę su technologijomis, kad galėtų visi tapti turinio kūrėjais. Tu turėdavai padaryti valinį veiksmą, tai reiškia nueiti į parduotuvę, nusipirkti, na galų gale bent jau paspausti pultelį arba turėti radijo aparatą, ane? Tai vis tiek tai buvo valinis veiksmas, tu jau turėt kažkokių finansų, turėt gebėjimų, žinių ir panašiai, kad tu galėtum tai vartoti. Ir apie to meto žiniasklaidą mes čia nebesiplėsim ir nekalbėsim, nes ten veikė irgi propaganda ir ir smegenų plovimo kitos sistemos ir jos buvo pritaikytos to meto laikotarpiui. Bet dabar yra taip, kad žmogų nuo gimimo atakuoja įvairaus pobūdžio informacija. Iš esmės, jis gimęs yra informacijoje, ir užaugus, gimus karta jau alfa, kuri, jau Z karta jau beveik yra gimusi su ekranu, ane? Tai šita karta jinai kitaip pasaulio neįsivaizduoja. Tai aš manau, kad kaip yra raidė, taip turi būti ir gebėjimas suvokti tai, ką aš matau. Tai kiek supratau, Rasa, vis dėlto mokyklose turėtų būti privaloma disciplina – medijų raštingumas ir kritinis mąstymas? Be abejo, kad taip. Gerbiama Daiva, o jums kaip atrodo? Aš tai galvoju, kad mes turim, gyvendami tokioj kaimynystėj ir turėdami tokią kaimynystę, jinai niekur nedings, tai turėtume, a, pasekti Suomijos pavyzdžiu. Suomijos pavyzdys yra geras. Ten nuo mažiuko, nuo darželio, nuo Raudonkepuraitės vaikus moko, kas yra manipuliacija, kas yra melas, kaip, kad tave gali apgauti, kad tu turi pasitikrinti. Ir medijų raštingumas yra integruotas į ugdymo turinį. Per matematiką vaikai mokosi, kad statistika gali klaidinti, manipuliuoti, per dailę, kad vaizdai gali būti naudojami nebūtinai geriems tikslams, ar ne? Per, per, nežinau, istorijos pamokas apie tai, kaip, kaip klastojama, gali būti istorija ir kaip tai paveikė. Tai vienareikšmiškai, švietimas ir nuo mažens, tai būtų, tai būtų receptas, bet ne mažiau svarbu dabar dirbti mums ir ne su vaikais, o su plačiąja visuomene, ir tų švietėjiškų kampanijų, turbūt, reikėtų daug ir įvairiais lygmenimis, kas yra dezinformacija, kaip jinai veikia, kaip ją atpažinti. Tai reikėtų, kad ir finansavimas tam būtų skiriamas, ir dėmesys ir aukščiausiu lygiu. Gerbiamas Laurynai, o jūsų nuomone, aš tiktai norėčiau jūsų paklausti, be medijų raštingumo privalomumo mokyklose, o kodėl, pavyzdžiui, prancūzai mokyklose moko filosofijos? Labai geras klausimas, man atrodo, kad kaip tik tas ir yra, kad mes, mes kartais užsikabinam už kažkokio tokio skambaus žodžio, kuris yra šiandienos žodis, bet iš tiesų, na, tie baziniai dalykai, kaip sakydavo vienas mano filosofijos dėstytojas: „Nėra tokio dalyko kaip kritinis mąstymas. Tu arba mąstai, arba nemąstai“. Ir tai yra svarbi pastaba. Tai prasme, pavyzdžiui, jeigu vėlgi atsiminkime istoriją, vienas pirmų dalykų, kuriuos sovietų okupantai ištrynė iš gimnazijos kurso, buvo logika. Kodėl? Nes gebėjimas tos formaliosios logikos pagrindų, tai yra loginio samprotavimo argumentų dėliojimo ir lygiai taip pat vat visų argumentavimo klaidų, ką mes vadinam manipuliacijom, kas yra tiesiog sąmoningai daromos loginės samprotavimo klaidos. Gebėjimas šituos dalykus atpažinti, jis yra žinomas žmonijai jau daugiau negu 1000, 2000 metų, ar ne, nuo Aristotelio laikų, nuo Aristotelio logikos. Tai, kitaip sakant, tie visi įrankiai yra žinomi, juos mum tiesiog reikia gebėti integruoti į šiandienos pasaulį, a, pateikti taip, kad tai būtų suprantama, prieinama, aktualu, bet būtent mokyti bazinio mąstymo lavinimo dalykų. Tai tas, ta, tai neabejotinai būtų tai, ko mum reikia. Mokyklose, taip, galima galvoti, ar ne, atsirado neseniai filosofijos egzaminas, ir Lietuvoje, beje, valstybinis brandos filosofijos egzaminas, bet, na, mokyti tam tikrų dalykų kaip, na, logika, teksto suvokimo įgūdžių lavinimą, papildomai stiprinti, kad tai nebūtų tiesiog kažkokia dalis literatūros pamokos būtinai, samprotavimo apskritai įgūdžius lavinti per, per, per įvairius kitus dalykus. Tai čia tikrai galime būtent pasisemti iš turtingos ir ilgos Vakarų intelektualinės tradicijos. Visi receptai yra. Tai aš norėčiau paklausti jūsų labai paprasto klausimo. Jūsų nuomone, ar dezinformacija ir propaganda regionai yra labiau paveikus, jeigu galima po vieną sakinį, ir Rasa, nuo jūsų pradėt. Ne, nemanau, manau, kad čia gan universalus dalykas. Aš irgi nemanau, kad regionai labiau paveikus, paveikus visi, nėra atsparaus, a, visiškai atsparaus propagandai ir dezinformacijai žmogaus. Abejonę pasėti gali bet kuriam. Žmonės visur yra tie patys žmonės, tai aš tikrai nemanyčiau, kad čia reikia kažkaip skirt. Vilniuje yra tokių nuplaukusių žmonių, kad daugelyje, daugelyje Lietuvos miestelių ir kaimų reikėtų paieškot. Šiandien noriu padėkoti mūsų studijoje viešėjusią „Delfi“ vyriausiąją redaktorę Rasą Lukaitytę-Vnarauskienę, Seimo narę Daivą Ulbinaitę, Vilniaus universiteto filosofą, Medijų tarybos pirmininką daktarą Lauryną Peluritį. Gyvas žodis, gyva diskusija labai dažnai, iš tikrųjų, šiek tiek priverčia mus į realią situaciją pažvelgti kiek kitaip. Ačiū jums už tai, kad suradote laiko. Dėkui jums. [pabaigos muzika] Pilietiškumo dėlionė. FM99. Pilietiškumo dėlionė. Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Prie mikrofono Liudas Ramanauskas. Kaip girdėjote, bičiuliai, iš mūsų anonso, šiandien mes kalbėsime apie realią situaciją dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje. Apie tai kalbamės su etikos mokytoja Meile Platukiene. Nežinau, Meile, ar jus dar galima vadinti mokytoja. Taip pat laikinai einančiu gimnazijos direktoriumi Donatu Vasiliausku ir Alytaus miesto savivaldybės vicemere Kristina Daugelevičiene. Laba diena. Malonu, kad suradote laiko apsilankyti studijoje. Aš tikiuosi, „Gyvo miesto“ rubrikoje mes pakalbėsime apie tai, kas, na, ne taip seniai dar kėlė iš tikrųjų daug įtampos ne tik švietimo bendruomenėje, bet ir miesto visuomenėje. Norėčiau kreiptis į Meilę Platukienę. Jūs jau kreipėtės į Darbo ginčų komisiją. Kokia situacija ir ko tikitės? Tai laba diena visiems. Taip, jau kreipėmės ir žinom jau datą, kada vyks posėdis. Ir kada tai bus? Balandžio 16 dieną. O, tai jau kitą mėnesį. Ar jau visi dokumentai yra suruošti iš vienos ir iš kitos pusės? Ar čia reikia tiktai jūsų kreipimosi? Negaliu atsakyti dėl įstaigos. Nes kai kreipėmės, tai dvi dienas nebuvo jokio atsakymo, tai aš nežinau to atsakymo, tai gal direktorius pakomentuos čia šičia. Tai tikėtina, kad yra, kad jeigu 16 dieną yra paskelbta, kadangi mes negavom jokių dokumentų per du kartus, tai teikėm tą, ką mes turėjom tada. Aišku, tai yra sudėtinga. Gerbiamas Donatai, jūs ne per seniausiai perėmėte ir vadovavimą Ramanausko-Vanago gimnazijai. Kokią situaciją radote ir kokia situacija prabėgus kiek čia – pusantros savaitės ar dvi savaitės? Na, iš tikrųjų, situacija visiems gerai žinoma ir iš žiniasklaidos labai plačiai nušviesta. Tai gimnazijoje buvo tokios lyg ir neramios nuotaikos, bet mano, kaip laikinojo vadovo, užduotis yra užtikrinti normalią darbinę atmosferą gimnazijoje ir užtikrinti ugdymo proceso tęstinumą. Tai šiai dienai labai džiugu, kad ugdymo procesas tikrai yra atstatytas, visi mokytojai dirba. Labai daug tenka bendrauti su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis. Kiekvieną dieną susitikinėju su skirtingomis mokytojų grupėmis, su mokinių grupėmis, su mokinių taryba glaudžiai pradėjome bendradarbiauti. Na ir šiai dienai galiu pasidžiaugti, kad visos pamokos vyksta, ugdymo procesas eina į priekį. Gimnazijos mokytojai susitelkę, kadangi gimnazijose artėja valstybiniai brandos egzaminai ir ir ir kiti patikrinimai, tai tikrai džiugu, kad bendruomenė susitelkusi ties bendrais tikslais. Mokiniai ruošiasi, o mokytojai bendradarbiaudami dirba. Ir dar norėčiau labai pasidžiaugti, kad, na, pavyksta užmegzti tokį labai pozityvų ir dalykišką dialogą su mokytojais. Jaučiasi, kad mokytojai nori daugiau bendravimo, bendradarbiavimo su mokyklos administracija. Tai, na, žinot, toks yra posakis, a, ne... nemokyk ir neauklėk savo vaiko, o mokykis ir auklėkis pats, nes tavo vaikas bus toks, kaip tu. Tai iš tikrųjų, stengiamės, na, pozityviai ir konstruktyviai bendradarbiauti su mokytojais. Kaip minėjau, pats daug kalbuosi su skirtingomis grupėmis. A, stengiuosi tą daryti pozityviai, apeliuodamas į tai, kad tikrai gimnazija yra labai stipri ne tik Alytaus miesto kontekste, bet ir visos Lietuvos, ir ir turinti tikrai ir gražius pasiekimus, ir puikų vardą. Ir, na, toks pirmas įspūdis, nes dirbu gal šiek tiek daugiau negu savaitę, tai kolektyvas ir mokytojai tikrai yra profesionalūs, a, dalykiški, geba tikrai bendradarbiauti. Užmezgus pozityvų pozityvų dialogą, jaučiasi ir tas nuotaikos pagerėjimas. Na, žinot, aš kaip ekonomikos mokytojas gal pavartosiu tokį terminą – lūkesčiai. Ekonomikoje, kai vartotojų lūkesčiai yra prasti, tai visa ekonomika važiuoja žemyn. Užmezgus pozityvų dialogą, mokytojų lūkesčiai tikrai jaučiasi, kad, na, kyla į viršų, kyla į viršų ir automatiškai, kaip ir tą liaudies išmintį aš tik ką paminėjau. Matydami pozityvų tokį bendradarbiavimą iš administracijos pusės, mokytojai patys tą perima, o svarbiausia, tą perima iš mokytojų mokiniai. Donatai, ar tai reiškia, kad jūs štai ir dabar pasakėte, kad mokytojai nori to bendradarbiavimo, bendravimo su mokyklos, gimnazijos administracija. Ar tai reiškia, jog jo buvo kiek per mažai, o galbūt jis buvo kiek kitoks? A, sunku pasakyti, kas buvo tada, kai manęs ten nebuvo, bet faktas tas, kad aš atėjau po tam tikros krizės, apie kurią žino visi, ir tikrai ir ir matėsi iš viešosios erdvės, nes aš aš tą procesą stebėjau, kaip ir visi miestelėnai viešojoj erdvėj prieš tai, kad buvo tam tikrų nesutarimų, nuomonių išsiskyrimų, galbūt ir kokių, na, kultūrinių dalykų skirtumų, suvaldant tą situaciją, kuri mokykloje įvyko. Ir tikrai stengiuosi tą daryti kitaip, savaip, kaip aš moku, nes vadovavimo patirties kitą savaitę bus lygiai 10 metų, kaip esu mokyklos vadovas, ir teko dirbti skirtinguose kolektyvuose ir manau, kad vienas svarbiausių dalykų ir pirmųjų žingsnių bet kokiam vadovui, net jeigu tu esi laikinas vadovas, tai užmegzti tą pozityvų dialogą su bendruomene. Bet grįžtant prie mano pirmo klausimo dėl Darbo ginčų komisijos, ar gimnazija pateikė irgi kažkokius dokumentus Darbo ginčų komisijai? Buvo toks poreikis, ar ne? Kol kas dar ne. Dar nepateikė. Na štai. O norėčiau paklausti ir gerbiamos vicemerės Kristinos. Savivaldybė pabrėžė, kad sprendimai, praėjus tam konfliktiniam įkarščiui savaitę, kad sprendimai turi būti priimami teisiniu keliu. Jūsų nuomone, ar tas kelias, kuriame dabar yra ir Meilė Platukienė, ir gimnazija, ir miesto savivaldybė, būtent tas kelias, kuris, na, kol kas sprendimo mes nežinome, koks jis bus. Kokia jūsų nuomonė, vertinant dabartinę situaciją? Tai mes kaip savivaldybė nuo pačių pradžių, kai tik išsieskalavo ši visa situacija, ir akcentavome tai, kad visų pirma, ne savivaldybė priima sprendimus dėl mokytojų atleidimų arba įdarbinimų ir tam tikrų kitų dalykų. Visas ginčas vyko mokykloje, buvo sudarytos ir komisijos. Mokyklos administracija, vadovybė tą nagrinėjo. Tai jie ir priėmė tam tikrus atitinkamus sprendimus. O jeigu su tais sprendimais nebuvo sutinkama vienos ar kitos šalies atveju, tai gyvenam teisinėj valstybėj, kaip jūs ir sakote, ir visuomet yra tas kelias. Tai vat, kad šiuo atveju kreiptinė ir Darbo ginčų komisija, ar kitas veiksmas, ir mes tą nuo pradžių ir akcentavom, kad taip ir turėtų būti sprendžiami. Gerbiama vicemere, bet pradžioje savivaldybė akcentavo tai, kad mes neturim jokių svertų ir jokios įtakos gimnazijai, kas sukėlė, žinoma, na, ir socialiniuose tinkluose tokius ironiškus pasisakymus. Tai ar, jūsų nuomone, ta komunikacija pradiniame etape išties buvo tokia, kokia reikalinga? Aš kalbu apie savivaldybės komunikaciją, nes, na, su komunikacija dabar problemos visur yra. Sunku, žinokit, vertinti, ar ta komunikacija buvo tuo duotuoju momentu tokia tinkama, ar galėjo kažkas būti geriau padaryta, bet situacijos tai vis tiek nekeičia esminės, kadangi savivaldybė, kaip jūs ir sakote, mokykla yra savivaldybės įstaiga, o priima sprendimus mokyklos vadovai. Šiuo atveju buvo direktorius laikinai einantis, ar ne, pareigas, ir mes kaip savivaldybė kažkokio spaudimo ar įtakos direktoriui ar kitam asmeniui negalime daryti, nes tai yra jų bendruomenės viduje priimtas sprendimas ir jų vertinimo ribose. Tai mes tikrai, vat, ką ir akcentavom ir Profesinei sąjungai, kuri buvo atvykus, jie galbūt ir norėjo, kad tas kažkoks spaudimas būtų daromas, bet tikrai mes tą drąsiai nuo pačių pradžių ir sakėme, mūsų čia galios, kaip pavadinkim, jeigu taip galima išsireikšti, tikrai yra sąlyginai ribotos. Gerbiama Kristina, ar vis dėlto esate vicemerė, kuruojate šią sritį, ar jūs nematote, jog savivaldybėje turėtų tam tikrą poreikį platesniam, galbūt, na, ir atsispiriant nuo tos problemos, juolab, kad jeigu mes prisiminsime praėjusius metus, ne vienoje švietimo įstaigoje įvairaus lygio keitėsi ir vadovai, ir visa kita, bet tokiam platesniam, atviram pokalbiui su visa švietimo bendruomene? Kaip jums atrodo? Mes tikrai bendraujam su švietimo bendruomene ir tą darome nuolatos įvairiais būdais, įvairiomis formomis. Tai ir mūsų švietimo skyrius yra įsitraukęs, jie turi kas savaitinius, o kartais net į savaitę po kelis kartus susitikimus su įstaigų vadovais. Mes patys, aš, kaip vicemerė, taip pat bendrauju, mes esam atviri. Tie patys direktoriai pas mus lankosi kiekvieną savaitę. Diskusijos tikrai yra įvairios ir skirtingose formose vykdomos. Jeigu akcentuoti būtent šį atvejį, ar ne, argumentuotai kažkaip, aš nieko išskirtinesnio negaliu pasakyti, nes ta diskusija irgi buvo vykdoma ir buvo vykdoma ne kartą ir su tais pačiais mokytojais, kurie vat irgi galų gale prieita buvo prie sprendimo ir pasirašytas susitarimas, tai ta diskusija buvo vykdoma nuo pat pat pradžios.