Pilietiškumo dėlionė. Ką reikia žinoti apie propagandą?

[įžanginė muzika] Pilietiškumo dėlionė. FM99 laidos apie tai, kas vyksta aplink, apie karo pasekmes Lietuvai ir pasauliui, pilietinės visuomenės svarbą, dezinformaciją ir gebėjimą ją pažinti ir kaip išlikti atspariems išorės grėsmėms. Klausykite. Ar propaganda gali ardyti demokratiją? Jau šiandien, 16 valandą 30 minučių, FM99 studijoje atvira ir aštri diskusija apie dezinformaciją, manipuliacijas ir tai, kas iš tiesų formuoja mūsų nuomonę. Kaip atpažinti propagandą? Ar socialiniai tinklai mus informuoja, ar veikia? Ir ar dar patys galvojame? FM99 studijoje „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, Seimo narė Daiva Ulbinaitė ir filosofas daktaras Laurynas Peluritis. Įsijunk FM99, nes tiesa šiandien svarbi. Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Laidą rasite ir FM99 radijo „podcast'o“ epizoduose bei „YouTube“ kanale. Pilietiškumo dėlionė. [įžanginė muzika] Klausykite šiandien. Studijoje prie mikrofono Liudas Ramanauskas. Kaip bičiuliai girdėjote iš mūsų anonso, šiandien mūsų studijoje Vilniaus universiteto filosofas Laurynas Peluritis. Laba diena. Sveiki. Seimo narė Daiva Ulbinaitė. Laba diena. Ir, tikiuosi, netrukus prisijungs „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė. Ir mano pirmas klausimas, kol mes sulauksime Rasos, labai paprastas: ar propaganda šiais laikais, jūsų nuomone, yra pavojingesnė, negu buvo sovietmečiu, kurį kai kurie dar prisimena? Aš tai manau, kad vienareikšmiškai taip. Dėl to, kad, dėl to, kad jos visai kiti mastai ir visai, visai kiti tikslai ir, iš tikrųjų, tai nuo mūsų požiūrio priklauso, ar mes propagandą ir dezinformaciją tiesiog problema didele laikysime, ar laikysime grėsme, ar laikysime ardomuoju ginklu ir nusikaltimu. Tai kol kas mes Lietuvoje, panašu, kad dezinformaciją, propagandą laikome didele problema, bet ne nusikaltimu ir ne grėsme nacionaliniam saugumui. Bent jau politiniu lygmeniu, nors visos tarnybos – ir Valstybės saugumo departamentas, ir žvalgybininkai, ir teisėsaugos institucijos – vienbalsiai sako: „Tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui ir sprendimų reikėtų radikalesnių“. Jūs taip galvojate, jūs politikė. O štai, Laurynai, o jūsų nuomone, kaip gi yra iš tikrųjų? Na, aš be ir studijavęs esu sovietinį laikotarpį, tai yra, kaip veikia sovietinė sistema ir jos, jos ideologija. Ir reikėtų pastebėt, na, esminį skirtumą, kad taip, sovietmečiu mes buvom okupuoti, bet ir ta propaganda, kuri buvo nutaikyta į gyventojus, veikė gerokai paprasčiau. Ji buvo centralizuota, buvo labai aišku, jeigu esi sąmoningas žmogus, kuo netikėti, ar ne? Visi žinojo, kad laikraštyje „Tiesa“ jokios tiesos niekas niekada nerašė. Bet tai yra toksai svarbus momentas. Dabar mes esame laisvoje, demokratinėje visuomenėje, bet ta priešiška propaganda, jinai turi gerokai daugiau kanalų, gerokai daugiau įvairių auditorijų pasiekia ir kartais veikia primityvesniais, o kartais šiaip jau labai subtiliais būdais. Na štai, prie mūsų prisijungė ir „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė. Laba diena, gerbiama Rasa. Sveiki. Mes pradėjome nuo to, ar šiandien propaganda yra pavojingesnė negu ta propaganda, kurią vyresnio amžiaus žmonės patyrė sovietiniais laikais, bet jūsų aš norėčiau paklausti labai paprastai. Ar visuomenė dar valdo informaciją, o galbūt atvirkščiai, informacija dabar valdo visą mūsų visuomenę ir mes čia esame tik kaip lėlių teatre esantys, pakabinti ant tų siūlų? Na, čia gan drąsus jau pasakymas ir, turbūt, provokuojantis diskusijai, bet sakyčiau, kad vis dar mes valdome ir savo šalį, ir savo institucijas, ir turime aiškiai veikiančias institucijas – teismus, informacijos, žiniasklaidos priemones, nepriklausomas ir gebančias atskirti tai, kas tiesa, o kas melas. Ir čia sėdime vienoje tokių, tai Lietuvoje jų yra tikrai ne viena ir net ne dešimt, o daugiau. Tai gera žinia šaliai. Am, kaip jau sakiau, turime institucijas, turime rinkimus sąžiningus. Taigi, kad informacija cirkuliuoja taip, visokiais upeliais, šaltinėliais ir visokiais būdais per įvairiausius ekranus – tai tiesa, bet, kita vertus, mes tikrai turime, kaip aš mėgstu sakyti, saugių skaitmeninių erdvių, kuriose žmogus yra apsaugotas nuo dezinformacijos ir gali jaustis patogiai, leisdamas laiką, informuodamasis, sužinodamas, kas vyksta, vertindamas ir žiūrėdamas analizes arba tiesiog pramogaudamas. Bet jeigu pažvelgti į dabartį, kas stipriau veikia: emocijos ar faktai? Nes man kartais atrodo, kad emocijos kol kas valdo tą didžiąją visuomenės dalį, o faktai lieka ten kažkur paraštėje ir nelabai jie kam svarbūs. Tai galbūt mes pradėkime nuo Lauryno ir taip visi iš eilės išgirsime jūsų nuomonę. Na, žmogus šiaip jau visų pirma reaguoja į bet kokią situaciją emociškai ir tik vėliau, jeigu yra laiko, yra distancijos ir neužsimiršta, na, šiek tiek reflektyviau apmąsto tai, su kuo jis susiduria. Bet, na, visiškai natūraliai mūsų pirminė ta reakcija dažniausiai yra emocinė. Ir ji, aišku, yra susijusi su tam tikrais dalykais, kuriuos mes jau žinome, įsivaizduojame iš anksto, ar ne? Tai tas mūsų visas žinių bagažas, išsilavinimas ir panašūs dalykai, jie, be abejo, irgi yra faktoriai. Tai, be abejo, nereikia sakyt, kartais emocinė reakcija jinai irgi būna teisinga, tiktai dar reikia vėliau apmąstyti tai ir pagrįsti. Bet iš tiesų, na, su kuo mes susiduriam, tai yra, kai tas labai didelis srautas, kai, na, ypatingai per socialinius tinklus ir žiniasklaida prie to irgi turi prisitaikyti, tas tempas informacijos auga, yra poreikis, ar ne, tuomet formuluoti žinutes, formuluoti informaciją taip, kad tai iššauktų emocinę reakciją, ir kai tai tampa, na, tokia dominuojančiu būdu mum kalbėtis ir komunikuoti viešojoj erdvėj, tai gali tapti problemiška. Bet tai nėra kažkoks dalykas, na, apie kurį mes kažkaip konceptualiai nemąstom, nediskutuojam savo visuomenėj, tai, man atrodo, mes kaip tik gal dabar esam tokioj, am, tokiam laike, kai matom tam tikrą kraštutinumą ir jau šiek tiek mąstom, kaip reikėtų mums jį, na, atsverti, tokios saiko sugrąžinti. Tas emocinis puodas konkuliuoja ir politiniame pasaulyje, ir kuo toliau, tuo daugiau, man atrodo. Emocija svarbu, ir tą tikrai supranta visi, ir, ir žurnalistai supranta, kurdami antraštes ir bandydami pritraukti dėmesį. Tą supranta visi, kas, kas bando socialiniuose tinkluose atkreipti dėmesį. Ir, aišku, tą puikiai išmano Kremliaus propagandos mašina, nes nuo emocijos viskas ir prasideda, kaip, kaip tu užkabini žmogų ir kaip tu gali manipuliuoti ir įtakoti, ar ne? Ypač, ypač propagandos arba dezinformacijos srityje. Tai dėl to ir kalbam apie tai, kaip svarbu tikrinti informaciją, nepasiduoti tam pirmajam impulsui, o iš tikrųjų, pasižiūrėti ir kituose informaciniuose laukuose tą pačią žinutę. Bet tik 21 % žmonių Lietuvoje tikrina informaciją, nors beveik 80 pripažįsta, kad Rusija daro įtaką informaciniam mūsų laukui ir mūsų smegenims, ir mūsų emocijoms. Deja, kol kas situaciją turim tokią. Gerbiama Rasa, jūs tikrinate faktus. Tai štai, emocijos ar faktai? Tai čia nėra „ar“, žinokit, yra ir emocijos, ir faktai, kadangi visi mes dirbantys žiniasklaidoje arba tiesiog gyvenantys šioje visuomenėje matėme, kokį virsmą patyrė žiniasklaida, kokį virsmą vis dar patiria žiniasklaida. Ir apskritai ne tik žiniasklaida, bet ir visas technologinis žmogaus vartojimas, nes, tarkime, išmaniųjų telefonų atsiradimas, tai ne tik žiniasklaidai sukėlė naujų iššūkių arba naujų sprendimų teko ieškoti, bet ir daugeliui kitų ekonomikos sričių, apie kurias mes čia dabar jau nekalbam ir tai nėra mūsų diskusijos dalis. Bet iš esmės, emocijos eina kartu su faktu. Be abejo, atsiradus socialiniams tinklams, jos užaštrėjo. Be abejo, atsiradus didesnei konkurencijai dėl žmogaus dėmesio, nes apie ką viskas vyksta? Juk viskas vyksta dėl to, kad įvairūs informacinio turinio kūrėjai, čia į šitą, deja, puodą patenka visi – ir profesionali žiniasklaida, ir turinio kūrėjai, ir propagandistai, ir melagiai, ir botai, ir AI kuriami robotai, mes visi plakamės viename puode, kur visi siekiame ko? Ogi kovojame dėl žmogaus dėmesio. Tai, be abejo, kad tas, kuris bus emocionalesnis, pirmiau atkreips į save dėmesį. Čia kaip nuo senų laikų, ant bačkos atsistojus, ane? Tiktai dabar tų bačkių yra daug ir, ir sekundžių mažai. Tai tiesiog viskas pagreitėjo nežinia kiek kartų ir viskas šiek tiek pasikeitė, bet principas liko iš esmės toks pat. Gerbiama Rasa, tada dar vienas mano klausimas. Pati žiniasklaida, nesvarbu, kokia – nacionalinė, regioninė, pati prisideda prie to informacinio triukšmo, kuriame mes visi skęstame? Jeigu vertintumėm mūsų kuriamo turinio kiekį, tai tada taip. Klausimas, ar tai yra blogai, ar gerai? Aš manau, kad geriau tokio turinio daugiau negu mažiau. Ir, taip, jeigu jūs kalbate apie, tarkime, emocingą žinutes arba emocionalesnį toną tam tikrose platformose, be abejo, kad taip. Ir čia yra koks dalykas? Aš manau, kad tai yra žiniasklaidos gebėjimo arba negebėjimo prisitaikyti prie platformos klausimas. Nes jeigu mes kalbame, tarkime, apie „Facebook“ platformą arba „TikTok“ platformą, arba „YouTube“, arba „Instagram“, jose veikia skirtingi dalykai. Ir jeigu tu nori, kaip jau minėjau, atkreipti į save dėmesį tam tikroje platformoje, tu turi dalyvauti pagal tam tikros platformos taisykles. Tai, be abejo, kad žiniasklaida dalyvauja ir stengiasi dalyvauti pagal jos taisykles, nenusižengdama savo esminiams veiklos principams, na, tarkim, neskleisdama melagienų, nedarydama dalykų, kurių neleidžia mūsų etikos kodeksai, tikrai dabar čia neįsiplėsiu iki daugiau kalbėti arba galų gale įstatymai, kas apskritai nediskutuotina, ane? Tai, tai čia ir yra, turbūt, prisitaikymo prie platformos klausimas. Ar žiniasklaidai reikia prie to taikytis? Geras klausimas, galėtumėm ir apie tai padiskutuoti, turbūt yra įvairiausių matymų. Aš manau, kad reikia bandyti taikytis, dėl to, kad išeidamas iš ten, kur, kur vyksta įvairiausi, kur žmonės leidžia labai daug laiko, paprastai kalbant, pirmiausia nubaudi ir visuomenę, kuri netenka profesionalios informacijos, ir save, kuri netenka auditorijos. Laurynai, norėčiau jūsų paklausti vis dėlto. Socialiniai tinklai ir apie juos dabar mes jau ne vienerius metus kalbame vis daugiau. Ar tai informacijos demokratija, ar jūsų nuomone, tai yra manipuliacijos fabrikas? Rasa štai atsakė, kad mes turime taikytis prie tų platformų, prie tos realybės, kuri yra, bet kaip jums atrodo? Na, dalyvauti neišvengiamai tenka, nes tiesiog, ypatingai toks socialinis tinklas „Facebook“ vyresnei kartai, „TikTok“ gal jaunesnei kartai, yra ta vieta, kur žmonės susiduria ir susidaro savo nuomonę apie įvairius svarbiausius politinius klausimus. Bet iš tiesų, tai, kaip šitos platformos funkcionuoja, mus grąžina, na, prie tam tikros pamatinės įtampos, nes, na, žinojimas demokratinėje visuomenėje ir skaidrumas, informacijos prieinamumas yra, na, toksai viešasis gėris, kuris yra būtinas tam, kad mūsų valstybė, kaip bendruomenė žmonių, pajėgtų funkcionuot, pajėgtų susikalbėt, žinotume, kur mes esam, kas mes esam, kas vyksta, kas yra svarbiausi prioritetai. Bet tai, kaip šiuo metu daugelis tų, am, socialinių tinklų platformų veikia, tai ne visai į tą pusę, kaip yra tas mūsų poreikis, koks yra mūsų poreikis, kaip, na, savos valstybės piliečių. Ir čia, vėlgi, stimulai yra labai aiškūs – tai yra komercinės platformos, kurios vykdo verslą ir jų tikslas nėra suteikti geriausią informaciją ar kad mes būtume geriausiai apsišvietę. Tai taip, mum reikia dalyvauti tame ir mum reikia rast būdus, kaip tas platformas išnaudoti savo, na, savo naudai, geriausiai įmanomai. Nes čia yra kol kas toks dalykas, su kuriuo mum reikia būt ir, ir jis yra svarbus, nes ten tiesiog didelė dalis viešosios erdvės ir diskusijų vyksta. Bet jų pati forma, pats pobūdis ir ypatingai, na, visos netikros paskyros, botai, dirbtinio intelekto generuojamas šlakas, sakykime taip, tai neabejotinai kelia, kelia problemas. Štai, vokiečiai su amerikiečiais ir Kanada, man rodos, dabar neutralizavo du tinklus, kuriuose milijonai buvo įvairių įrenginių, botų fabrikai ir ten, žinoma, daug biznio. Bet, gerbiama Daiva, esate Seimo narė, tad ta įstatyminė bazė, kuri egzistuoja čia, ką gali Lietuva prieš milžiniškas platformas, turinčias milijonus ir milijardus vartotojų, nekalbant apie jų pelnus ir pajamas? Ar ta įstatyminė bazė, kuri dabar egzistuoja, gali padėti tokioje situacijoje, kai tas srautas ir dezinformacijos, ir propagandos, jis tik didėja? Mes irgi gyvename pasienio regione. Iš tikrųjų gali, tiktai, a, reikėtų, kaip jau minėjau, reikėtų pripažinti, kad mes turime problemą ir, ir bandyti ieškoti tų, tų sprendimų. Dabar gi teisininkai sako, kad mūsų teisinė bazė, Lietuvos teisinė bazė, yra šokiruojančiai neparuošta informaciniam karui. Mes esame informaciniame kare ir kažkaip, a, bandom tai lygtai neigti arba sakyti, kad, na, problema truputį mažesnė, negu yra. Tai šiandien mes nesame apsibrėžę nei ką laikome dezinformacija tiksliai, nei, iš tikrųjų, a, kažkokių reikalavimų platformoms, prievolių. Mūsų tarnybos šiandien nuolankiai prašo platformų, kad pašalintų dezinformaciją arba kitą žalingą mūsų valstybei informaciją. Tai, a, aš pateikiau pasiūlymus įstatymo pataisų, kuriomis ir siūlau: apsibrėžkim, kokius melus vadinsim nusikaltimu, nes Konstitucijoje dezinformacija įvardijama kaip nusikaltimas. Apsibrėžkim prievolę šiems, platformoms, kad mūsų tarnybos reikalautų pašalinti, kreiptųsi dėl nusikaltimo darymo, o ne šiaip sau, dėl informacijos pašalinimo. Suteikim įrankius teisėsaugos institucijoms. Visi laukia šitų įrankių. Ar užteks politinės valios, nežinau, nes kol kas iš tikrųjų iš valdančiųjų negirdim, kad būtų aukščiausiu lygiu kalbama, kad dezinformacija yra bėda, yra grėsmė, nors, kaip minėjau, ir žvalgybos kasmetinėse ataskaitose, ir NATO dokumentuose, tai įvardinama grėsme nacionaliniam saugumui, tai vadinama ardomuoju ginklu, tai vadinama hibridinės atakos elementu. Žinot, kartais ir mūsų klausytojai sako: „Tai kur tos mūsų tarnybos, jeigu čia mes patys matome, kokią informaciją pateikia vienas ar kitas šaltinis, o kai kada netgi tas šaltinis, kuris gyvena ne taip jau toli ir tu jį pažįsti?“ Tai čia, žinoma, tema, prie kurios verta sugrįžti. Aš Rasos norėčiau paklausti: kas šiandien realiai veikia, jūsų nuomone? Ar faktų tikrinimas, ar švietimas ir tuo pat metu, kokia visų jūsų nuomonė, o galbūt mokyklose turėtų būti privaloma medijų raštingumas, paprastas, elementariausių principų suvokimas? Kaip jums atrodo? Manau, kad veikia viskas po truputį, čia reikia veikti sistemiškai, tokiu tinklo principu ir užmesti tą, kaip dabar ant mūsų bando užmesti dezinformacijos tinklą, ane, ir kažką pagauna, kažko nepagauna. Tai mes turėtume užmesti, tarkime, informacinio raštingumo arba medijų raštingumo, arba kritinio mąstymo, kaip mes tai bepavadintume, tinklą ir apie tai kalbėtume lygiai taip pat nuo labai anksti. Ką aš turiu omeny, kad jeigu mes manome, kad žmogus turi būti raštingas ir mokėti skaityti ir rašyti tam tikro amžiaus tam tikru lygiu, tai, manau, lygiai taip pat mes turėtume įsivesti taisyklę, kad žmogus turėtų būti, turėti tam tikrą medijų raštingumo lygį, ane? Todėl, kad medija tai nebėra tavo pasirinkimas. Ką aš noriu pasakyti, kad anksčiau norėdamas vartoti žiniasklaidą, nes anksčiau kitokio būdo beveik ir nebuvo, ane, nebuvo taip atsitikę su technologijomis, kad galėtų visi tapti turinio kūrėjais. Tu turėdavai padaryti valinį veiksmą, tai reiškia nueiti į parduotuvę, nusipirkti, na galų gale bent jau paspausti pultelį arba turėti radijo aparatą, ane? Tai vis tiek tai buvo valinis veiksmas, tu jau turėt kažkokių finansų, turėt gebėjimų, žinių ir panašiai, kad tu galėtum tai vartoti. Ir apie to meto žiniasklaidą mes čia nebesiplėsim ir nekalbėsim, nes ten veikė irgi propaganda ir ir smegenų plovimo kitos sistemos ir jos buvo pritaikytos to meto laikotarpiui. Bet dabar yra taip, kad žmogų nuo gimimo atakuoja įvairaus pobūdžio informacija. Iš esmės, jis gimęs yra informacijoje, ir užaugus, gimus karta jau alfa, kuri, jau Z karta jau beveik yra gimusi su ekranu, ane? Tai šita karta jinai kitaip pasaulio neįsivaizduoja. Tai aš manau, kad kaip yra raidė, taip turi būti ir gebėjimas suvokti tai, ką aš matau. Tai kiek supratau, Rasa, vis dėlto mokyklose turėtų būti privaloma disciplina – medijų raštingumas ir kritinis mąstymas? Be abejo, kad taip. Gerbiama Daiva, o jums kaip atrodo? Aš tai galvoju, kad mes turim, gyvendami tokioj kaimynystėj ir turėdami tokią kaimynystę, jinai niekur nedings, tai turėtume, a, pasekti Suomijos pavyzdžiu. Suomijos pavyzdys yra geras. Ten nuo mažiuko, nuo darželio, nuo Raudonkepuraitės vaikus moko, kas yra manipuliacija, kas yra melas, kaip, kad tave gali apgauti, kad tu turi pasitikrinti. Ir medijų raštingumas yra integruotas į ugdymo turinį. Per matematiką vaikai mokosi, kad statistika gali klaidinti, manipuliuoti, per dailę, kad vaizdai gali būti naudojami nebūtinai geriems tikslams, ar ne? Per, per, nežinau, istorijos pamokas apie tai, kaip, kaip klastojama, gali būti istorija ir kaip tai paveikė. Tai vienareikšmiškai, švietimas ir nuo mažens, tai būtų, tai būtų receptas, bet ne mažiau svarbu dabar dirbti mums ir ne su vaikais, o su plačiąja visuomene, ir tų švietėjiškų kampanijų, turbūt, reikėtų daug ir įvairiais lygmenimis, kas yra dezinformacija, kaip jinai veikia, kaip ją atpažinti. Tai reikėtų, kad ir finansavimas tam būtų skiriamas, ir dėmesys ir aukščiausiu lygiu. Gerbiamas Laurynai, o jūsų nuomone, aš tiktai norėčiau jūsų paklausti, be medijų raštingumo privalomumo mokyklose, o kodėl, pavyzdžiui, prancūzai mokyklose moko filosofijos? Labai geras klausimas, man atrodo, kad kaip tik tas ir yra, kad mes, mes kartais užsikabinam už kažkokio tokio skambaus žodžio, kuris yra šiandienos žodis, bet iš tiesų, na, tie baziniai dalykai, kaip sakydavo vienas mano filosofijos dėstytojas: „Nėra tokio dalyko kaip kritinis mąstymas. Tu arba mąstai, arba nemąstai“. Ir tai yra svarbi pastaba. Tai prasme, pavyzdžiui, jeigu vėlgi atsiminkime istoriją, vienas pirmų dalykų, kuriuos sovietų okupantai ištrynė iš gimnazijos kurso, buvo logika. Kodėl? Nes gebėjimas tos formaliosios logikos pagrindų, tai yra loginio samprotavimo argumentų dėliojimo ir lygiai taip pat vat visų argumentavimo klaidų, ką mes vadinam manipuliacijom, kas yra tiesiog sąmoningai daromos loginės samprotavimo klaidos. Gebėjimas šituos dalykus atpažinti, jis yra žinomas žmonijai jau daugiau negu 1000, 2000 metų, ar ne, nuo Aristotelio laikų, nuo Aristotelio logikos. Tai, kitaip sakant, tie visi įrankiai yra žinomi, juos mum tiesiog reikia gebėti integruoti į šiandienos pasaulį, a, pateikti taip, kad tai būtų suprantama, prieinama, aktualu, bet būtent mokyti bazinio mąstymo lavinimo dalykų. Tai tas, ta, tai neabejotinai būtų tai, ko mum reikia. Mokyklose, taip, galima galvoti, ar ne, atsirado neseniai filosofijos egzaminas, ir Lietuvoje, beje, valstybinis brandos filosofijos egzaminas, bet, na, mokyti tam tikrų dalykų kaip, na, logika, teksto suvokimo įgūdžių lavinimą, papildomai stiprinti, kad tai nebūtų tiesiog kažkokia dalis literatūros pamokos būtinai, samprotavimo apskritai įgūdžius lavinti per, per, per įvairius kitus dalykus. Tai čia tikrai galime būtent pasisemti iš turtingos ir ilgos Vakarų intelektualinės tradicijos. Visi receptai yra. Tai aš norėčiau paklausti jūsų labai paprasto klausimo. Jūsų nuomone, ar dezinformacija ir propaganda regionai yra labiau paveikus, jeigu galima po vieną sakinį, ir Rasa, nuo jūsų pradėt. Ne, nemanau, manau, kad čia gan universalus dalykas. Aš irgi nemanau, kad regionai labiau paveikus, paveikus visi, nėra atsparaus, a, visiškai atsparaus propagandai ir dezinformacijai žmogaus. Abejonę pasėti gali bet kuriam. Žmonės visur yra tie patys žmonės, tai aš tikrai nemanyčiau, kad čia reikia kažkaip skirt. Vilniuje yra tokių nuplaukusių žmonių, kad daugelyje, daugelyje Lietuvos miestelių ir kaimų reikėtų paieškot. Šiandien noriu padėkoti mūsų studijoje viešėjusią „Delfi“ vyriausiąją redaktorę Rasą Lukaitytę-Vnarauskienę, Seimo narę Daivą Ulbinaitę, Vilniaus universiteto filosofą, Medijų tarybos pirmininką daktarą Lauryną Peluritį. Gyvas žodis, gyva diskusija labai dažnai, iš tikrųjų, šiek tiek priverčia mus į realią situaciją pažvelgti kiek kitaip. Ačiū jums už tai, kad suradote laiko. Dėkui jums. [pabaigos muzika] Pilietiškumo dėlionė. FM99. Pilietiškumo dėlionė. Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.